Kiti klausimai

Mandevilos, dar vadinamos sundavilėmis, geriausiai žiemoja vėsiose šviesiose patalpose. Šiltame kambaryje būtina sekti, kad neperdžiūtų šaknys. Kuo šilčiau žiemoja augalas, tuo anksčiau jis pradeda augti pavasarį arba žiemos pabaigoje. Vasario mėnesį mandevilą persodinkite, patrumpinkite šakeles, pastatykite kuo šviesesnėje vietoje. Dauginimui stiebo auginiai pjaunami anksti pavasarį. 7–10 cm ilgio auginiai susmeigiami į drėgną smėlį ir uždengiami. Įsišakniję persodinami po vieną. Ūgtelėjus pagrindiniam stiebui verta nugnybti viršūnėlę, kad priversti augalą šakotis.

Pražydinimui hiacintai sodinami į labai mažus vazonėlius. Tokiuose hiacintai sėkmingai žydės, jei tik nepamiršite kasdien laistyti. Jei norėsite ne tik pasidžiaugti žiedais, bet ir užauginti stiprius naujus svogūnėlius, juos persodinkite į maždaug 0,5 l talpos ar didesnius vazonus, derlingą žemę – kompostą, komposto ir smėlio mišinį. Peržydėję hiacintai dar 2–3 mėnesius žaliuoja. Laikykite juos šviesioje vietoje, reguliariai laistykite, kas 2–3 savaites patręškite. Kai pradės gelsti lapai, nebelaistykite ir leiskite jiems sudžiūti. Iš vazonėlių išimtus svogūnėlius iki rudens laikykite sausai, o rugsėjo mėnesį sodinkite sode. Fikusai – iš atogrąžų kilę medžiai, o Ficus Ginseng – tai savotiškai iškeltomis šaknimis suformuotas nedidelis fikuso medelis. Šilta vieta, drėgnas oras ir daug išsklaidytos šviesos – tai būtų idealios sąlygos fikusams namuose. Tinkamiausia vieta – prie rytinių ir vakarinių langų. Mažuose negiliuose vazonėliuose labai greit džiūsta žemė, todėl laistyti reiks dažnai, vos tik išdžiūva paviršius. Vandens padėkle nepalikite. Jau dabar galite atsargiai persodinti į didesnį vazoną. Dažnai apipurkškite, laistykite 2-3 laipsniais šiltesniu nei kambario temperatūra vandeniu. Trąšų tirpalu palaistyti užtenka kartą per mėnesį.

Sunku prognozuoti žiemos orus. Augalus galima persodinti žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje, kai žemėje nebėra pašalo. Galbūt tai bus vasario antroji pusė, kovo pradžia, o galbūt šiemet žemė iš viso neįšals, tik šalnos sukaustys jos paviršių. Vis dėlto verta palaukti tokio meto, kai stiprūs šalčiai jau neprognozuojami. Eglių šaknys yra plačios, bet nelabai gilios. Todėl kasti jas reiktų tokiu atstumu nuo kamieno, kiek siekia apatinės šakos, o gylio – iki 0,5 m. Kiekvieną atskirai užkelkite ant storo audeklo ar plėvelės ir su pagalbininkais nuneškite į naują vietą. Ten duobės kasamos tokio dydžio, kad šaknų gniužulas laisvai tilptų, jų nereiktų užlenkti. Jei kuri šaknis ilga ir netelpa, tokią geriau nukirpkite. Persodinti medžiai turi būti tokiame pat gylyje, kaip augo anksčiau. Užpylę šaknis žemėmis, gausiai palaistykite (po 2–3 kibirus vandens kiekvienai eglei), kad tarp šaknų žemės sukristų ir neliktų oro tarpų. Šiais metais persodintas egles reguliariai laistykite.

Lietuvos klimato sąlygomis tulpių svogūnėlius reiktų sodinti rugsėjo pabaigoje–spalio mėnesį. Žiemoti tulpės turi įsišaknijusios žemėje. Dabar gautos tulpės gali būti sodinamos į vazonus arba į žemę sode. Sodinant į vazonus pasirenkami didesni ar mažesni indai, pripildomi kompostinės žemės, tulpių svogūnėliai išdėstomi 2–3 cm tarpais, paliekant ne mažiau 10 cm substrato apačioje ir apie 2 cm virš svogūnėlio. Geriausiai tulpės įsišaknija 8–10 laipsnių šilumoje. Tokioje temperatūroje vazonai laikomi iki mėnesio, vėliau arba įkasami į žemę sode (jei sausio pradžioje žemė neįšalusi) arba laikomi artimoje 0 laipsnių temperatūroje. Jei neturite galimybės išlaikyti tulpių vazonuose, kuo greičiau sodinkite jas į žemę sode, giliau nei įprasta – apie 20 cm. Žemės paviršių storai mulčiuokite pjuvenomis arba durpėmis. Žemoje temperatūroje tulpės šaknijasi lėtai ir ilgai, bet tikėkimės, kad joms pavyks paržiemoti.

Sodo medelių ir krūmų paruošimas žiemai priklauso nuo Jūsų galimybių. Jei sodas yra aptvertas, jame neapsilankys nei kiškiai, nei stirnos, medelius rišti nebūtina, užtenka nubalinti kamienus ir storesnes šakas – tai bus apsauga nuo saulės spindulių žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje. Nuo kiškių ir stirnų jauni medeliai apsaugomi stropiai aprišant kamienus tankiais plastikiniais tinkleliais, tvirto (nuo drėgmės nesuyrančio) popieriaus, agroplėvelės arba audinio juostomis. Taip aprištų kamienų galima nebalinti, tik neskubėkite nuimti aprišalų, kol neatšilo žemė. Vaiskrūmių dažniausiai nereikia rišti, juo labiau – balinti. Užtenka jų šakas pakelti ir pririšti prie kuolelių, kad šlapias sniegas jų nepriplotų prie žemės.

Burokėliai gerai auga tik nerūgščiose (pH 6–7) vidutinio drėgnumo dirvose, geriausia – priemolyje. Dirva jiems tręšiama tik mineralinėmis trąšomis, mėšlas netinka. Sėjami gegužės mėnesį, daigai retinami. Svarbu palaikyti nuolatinę dirvos drėgmę, kai pradeda formuotis burokėlių šakniavaisiai, laiku palaistyti. Po stipraus lietaus ar gausaus laistymo supurenamas dirvos paviršius. Svarbu atidžiai rinktis burokėlių veislę – jų yra ir apvalių, ir cilindro formos.

Manome, kad Jūs tikrai mylite ir teisingai prižiūrite savo orchidėją, kad ji taip gausiai žydi. Jei falenopsio pumpurai nubyrėjo, bet žiedynkotis žaliuoja – palikite jį. Dažnai pasitaiko, kad orchidėjos neišvysto žiedų dėl pasikeitusių sąlygų. Jei nekeitėte augalo auginimo vietos, šiuo metu galėjo pasikeisti oro drėgmė namuose. Atvėsus orams, pradėjo stipriau šildyti radiatoriai, kambario oras išsausėjo, o žiedų pumpurai į tai labai jautriai reaguoja. Taip pat galėjo paveikti ir šviesos stoka: juk dabar dienos ir trumpesnės, ir nuolat apsiniaukusios. Jei yra galimybė, falenopsį laikykite netoli lango, bet ne prie radiatoriaus, atsuktą į šviesos šaltinį ta pačia puse, kaip augalas įpratęs. Pavasarį ant likusio žiedynstiebio turėtų formuotis nauji žiedų pumpurai.

Kopūstų raugimo laiką kiekvienas pasirenka pagal savo galimybes, patogumą, naudojamas technologijas. Jei Jus domina Mėnulio kalendorius, manoma, kad raugti kopūstus geriausia per mėnulio delčią. Dar tiksliau – trečiąją delčios dieną, jei tik tuo metu mėnulis nėra Liūto ženkle.

Didžialapes hortenzijas uždengti žiemai nelengva, ir kuo didesnis krūmas – tuo sunkiau. Daug kas jas augina vazonuose, žiemoti neša į rūsį ar garažą (kur temperatūra artima 0 laipsnių). Lauke hortenzijas dengti reiktų ne antklode (vadinama „kaldra“), o būtinai orui laidžia medžiaga. Sušlapusi ar apledėjusi antklodė žiemą nepraleidžia oro, todėl nenuostabu, kad krūmas po ja sušunta, apipelija. Verčiau naudokite kelis sluoksnius agrodangos, prieš dengiant krūmą nuskinkite lapus, o šakas suglauskite ir suriškite. Tarp šakų galima prikaišioti stačių eglių ar pušų šakų. šaknų plotą mulčiuokite durpėmis arba pjuvenomis. Kad krūmas sėkmingai peržiemotų, visa dengiamoji medžiaga turi išlikti sausa. Todėl ant viršaus dar reiktų apsaugos nuo drėgmės. Galima ant medinio karkaso padaryti palapinę iš polietileno plėvelės su skylėmis orui šonuose arba uždengti aukšta medine dėže. Labai šaltomis žiemomis didžialapės hortenzijos apšąla nežiūrint visų pastangų ir apsaugų.

Tujų šakelių rudavimo ir džiūvimo priežasčių gali būti daug. Kai kurias ligas galima nustatyti tik laboratorijoje. Reiktų atidžiai apžiūrėti – ar juodos dėmelės ant šakelių atsiranda joms sudžiūvus ir pradėjus gesti, ar anksčiau. Galbūt yra pažeistos tujų šaknys ar grybinė liga išplito medienoje? Tada tujų išgelbėti nebepavyks. Jei aprims lietūs, dar bandykite nupurkšti fungicidu Score 250 EC, bet nėra garantijų, kad tai padės, nes neaišku, kiek išplitę pažeidimai.