Kiti klausimai

Iš aprašymo aišku, kad gudobelių gyvatvorė nebuvo formuojama nuo auginimo pradžios. Sutankinti senokų augalų apačią ne visada pavyksta. Kaulenių, ligustrų, pūslenių ar lanksvų gyvatvorę būtų galima pavasarį nupjauti, paliekant tik nedidelius kelmelius ir vasarą pradėti formuoti naują iš jaunų atžalų. Deja, gudobelėms toks būdas netinka – ne visos trumpai nupjautos sėkmingai atžels. Gudobelių gyvatvorei tinkamiausias būtų stiprus genėjimas, viršutinę dalį kiek įmanoma susiaurinant, kad skerspjūvyje gyvatvorė taptų trikampio formos. Pašalinus dalį viršutinių šakų, apatinės gaus žymiai daugiau šviesos ir pradės intensyviau augti, šakotis (nors ir ne taip intensyviai kaip šakos viršūnėje). Ateityje stenkitės gyvatvorę palaikyti trikampio ar aukštos trapecijos formos. Labai taisyklinga ir išvaizdi gyvatvorė netaps, bet per porą metų pasitaisys.

Seną buksmedį persodinti ir taip rizikinga, o prieš pat žiemą – netinkamas metas. Palaukite pavasario ir pasistenkite perkelti augalą su kuo didesniu žemių gniužulu, po persodinimo gausiai laistykite visą sezoną.

Jei kėnį persodinote vėlai, kai medelis jau buvo pradėjęs augti, tikėtina, kad jis tiesiog neprigijo. Tokiu atveju joks gydymas nepadės. Apžiūrėkite kėnio šakeles, patikrinkite, ar gyva žievė (gyva žievė yra minkšta, sultinga, po ja matosi žalsvas sluoksnis), ar yra gyvų pumpurų. Jei žievė ir pumpurai gyvi – kėnis gali atsprogti. O jei žievė sausa, pumpurų nėra arba jie sausi, trupantys – tokį medelį belieka išrauti.

Pelargonijos – daugiamečiai augalai, galintys žiemoti vėsioje šviesioje patalpoje. Žiemą pelargonijos nenumeta visų lapų, lieka žaliuoti. Auga labai lėtai – tai priklauso nuo žiemojimo patalpos temperatūros. Geriausia, jei yra 5–10 laipsnių šilumos šviesi patalpa. Šiltesnėje vietoje pelargonijos pradeda augti ir, jei papildomai neapšviečiamos, išaugina plonus silpnus ūglius. Nenuostabu, kad iš lauko atneštos į patalpą jos pagelsta ir numeta dalį senųjų lapų – tai augalų reakcija į pasikeitusias sąlygas, ypač – į sausesnį orą. Kuo ilgiau rudenį jos laikomos lauke ir į kuo šiltesnę patalpą atnešamos – tuo daugiau lapų nukrenta. Prieš žiemą pelargonijas nugenėti reikia tik tiek, kad krūmeliai būtų tvarkingos išvaizdos. Daugiau nugenima tada, kai trūksta vietos, mažiau – jei pavasarį ketinama jas dauginti auginiais. Rudenį ir žiemą netręšiamos, laistomos saikingai. Kuo vėsesnėje patalpoje jos žiemoja, tuo mažiau joms reikia vandens. Prasidėjus augimui pavasarį vėl nugenimos (nukirptas šakeles galima panaudoti dauginimui), persodinamos, pradedama vis gausiau laistyti ir tręšti.

Auginti visžalius augalus vazonuose balkone yra sudėtinga, nes žiemą saulė kaitina jų šakas, jie garina drėgmę, o iš sušalusios žemės vazone šaknys negali pasisavinti vandens. Be to, vazonuose augalų šaknys yra labiau pažeidžiamos šalčio, nei auginant augalus grunte. Prieš žiemą spygliuočius ir visus visžalius augalus reikia gerai laistyti, kad žemė būtų apydrėgnė. Pradėjus šalti, augalų vazonus reiktų apsukti kokia nors apšiltinančia medžiaga (pavyzdžiui, mineralinės vatos sluoksniu), kad šaknys mažiau nukentėtų nuo šalčio. Būtų gerai šaltu metu tujas patraukti arčiau sienos. Saulėtomis dienomis ir stipriau šąlant augalus papildomai apgaubkite agroplėvele. Po ja tujos bus mažiau veikiamos saulės spindulių, vėjo, šiek tiek bus mažesni temperatūrų svyravimai. Per atlydžius patikrinkite žemės drėgmę, jei sausa – palaistykite. Arčiau kamieno esančios šakelės greičiausiai sensta ir džiūsta – tai natūralu. Susirūpinti reikia, jei džiūstančių šakelių būna neįprastai daug. Nepamirškite, kad augalai vazonuose greit išeikvoja maisto medžiagas ir jiems būtinas papildomas tręšimas spygliuočiams skirtomis trąšomis su mikroelementais.

Persodinimo sėkmė priklauso ir nuo medelio dydžio, ir nuo jo gyvybingumo. Geriausiai prigyja su kuo didesniu žemės gniužulu anksti pavasarį perkelti augalai. Jei būtinai reikia, kriaušę galite persodinti ir dabar, rudenį, kad iki šalčių dar spėtų įsišaknyti. Persodinti medeliai tvirtai pririšami prie kuoliukų ir gausiai laistomi.

Dekoratyvinius krūmus į kitą vietą persodinti geriausia pavasarį, prieš pumpurų sprogimą. Nepamirškite persodintus augalus gausiai laistyti.

Laistymo sistemos tinka visiems augalams, ypač tokiems, kurie nepakenčia sausros – raganėms, hortenzijoms. Geriausia, kai drėkinama žemė, o ne purškiamas vanduo ant augalų.  Kiekvienas pardavėjas giria savo prekes, bet pareikalaukite, kad būtų suteikta garantija.

Spriges ir fuksijas per žiemą nesunkiai galima išlaikyti šviesioje 8–15 laipsnių šilumos patalpoje. Šiltesniame kambaryje jos žiemą pradeda augti, bet ūgliai dėl šviesos stokos būna ploni, išlinkę. Šias gėles jau dabar reiktų iškasti ir persodinti į vazonus, nelaukiant šalnų ir šildymo sezono sunešti į žiemojimo vietą – tada jos geriau prisitaikys prie naujos aplinkos.

Skirtingų rūšių, net veislių svogūnines gėles rekomenduojama sodinti skirtingu laiku. Narcizų ramybės periodas gan trumpas, o iki žiemos šalčių jie turi gerai įsišaknyti. Tinkamiausias laikas jų sodinimui – rugsėjo pirmoji pusė. Sodinimo gylis – 15-25 cm (didesnis nei trijų svogūnėlių aukštis). Tinka neutralaus pH dirva. Daugiažiedės margutės anksti pradeda leisti šaknis net laikomos sausai. Sodinant su ilgesnėmis nei 3 cm šaknimis, dalis jų gali nulūžti. Sodinimo gylis – apie 25 cm. Paprastoji margutė, jos veislės ir kitos panašios rūšys yra daug smulkesnės, jos sodinamos vėliau, apie 10-15 cm gylyje. Pačios ankstyviausios gėlės – snieguolės, krokai, erančiai, svogūniniai vilkdalgiai – turėtų būti pasodinti iki rugsėjo pabaigos. Erančių šakniagumbiai kambaryje gali perdžiūti, prieš sodinimą juos kelias valandas pamirkykite vandenyje. Visų šių augalų sodinimo gylis – 5-10 cm. Scylės, puškinijos, žydrės, leukojos, sniegžydrės, paukštpienės sodinamos rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje. Priklausomai nuo svogūnėlių dydžio ir dirvožemio, sodinimo gylis 7-15 cm. Hiacintai sodinami rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje. Optimalus gylis – 12-15 cm. Dirva turėtų būti silpnai rūgšti arba neutrali. Tulpės turėtų palaukti, kol dirvos temperatūra nukrenta 8-10 ºC. Per šiltoje žemėje pasodintos jos būna labiau pažeidžiamos ligų, o per vėsioje – ilgai šaknijasi. Dirvai nėra labai reiklios, svarbu, kad ji būtų laidi orui ir vandeniui. Lelijos sodinamos kuo anksčiau, kad nenudžiūtų jų šaknys ir nesuvystų svogūnai.