Ar atlaikys kinrožės lietuviškas žiemas?
Keisti tie lietuviški Hibiscus genties pavadinimai. Kinrožė su rožėmis neturi nieko bendro. Su Kinija – taip, ten savaime auga daug šios genties rūšių. Lietuvoje kaip kambariniai augalai seniai auginamos dvi rūšys: tikroji (H. rosa-sinensis) ir sirinė (H. syriacus). Tik pastaroji kilusi visai ne iš Sirijos, o iš Taivano ir pietinių Kinijos provincijų: Junano, Gvangsi, Guandongo, Sičuano, Anhujaus… O tikroji visai nėra tikroji – jos laukinės formos ir natūralios augavietės nežinomos. Europiečiai daug veislių parsivežė iš Indijos, Indonezijos, Filipinų, kitų Ramiojo ir Indijos vandenynų salų.
Pirma patirtis
Kinrožėmis ilgą laiką nesidomėjau. XX amžiuje, dar ir XXI amžiaus 1-ąjį dešimtmetį atrodė, kad Lietuvoje lauke joms augti perspektyvų nėra. Prieš kokius 15 metų pažįstamas marijampolietis miškininkas atvežė visą dėžę vienmečių daigų. Nežinojau, kur juos dėti. Dėžę žiemai įkasiau į gruntą nešildomame plastikiniame šiltnamyje. Mulčiavau durpėmis, ant viršaus užpyliau klevo lapų, o žiemai įpusėjus šiltnamyje paskleidžiau apie 15 cm storio sniego sluoksnį. Pavasarį visi daigai buvo žuvę.
Antras kartas nemelavo
Po kelerių metų Belgijoje išėjęs pasivaikščioti po vieno miestelio parką radau žydintį apie 1,5 a kinrožių guotą. Čia augo bent trijų veislių sirinės kinrožės. Žydėjo baltais, mėlynais ir raudonais žiedais. O po žydinčiais krūmais – ištisas sąžalynas savaiminukų. Guotas tankus, tad įlindęs į jo vidurį lenktiniu peiliuku išsikasiau 9 daigelius: po 3 iš kiekvieno skirtingai žydinčio krūmo. Parsivežęs išsodinau į vazonėlius. Žiemai nunešiau į rūsį. Kitų metų kovo pabaigoje pernešiau į plastikinį šiltnamį, o gegužės pradžioje išnešiau į lauką, patręšiau. Tais metais kinrožės ūgtelėjo iki pusmetrio, bet šakojosi silpnai. Vėl peržiemojo rūsyje. Trečiais metais jos pradėjo šakotis, ir rugpjūčio mėnesį dvi iš jų pražydo. Abiejų kinrožių žiedai buvo mėlyni, nors viena iškasta iš po baltai žydėjusio krūmo. Ketvirtais metais jau paaugę iki 1,5 m aukščio pražydo visi krūmai. Deja, visų žiedai buvo vienodi – mėlyni. O tikėjausi įvairovės…
Krūmus išdalinau. Pasilikau du. Spalio mėnesį įnešiau į kambarį. Po šalnų numetę lapus, kambaryje abu krūmai po poros savaičių jau vėl žaliavo, o po mėnesio pradėjo krauti žiedinius pumpurus ir greitai pražydo. Vienas žiedas išsilaikydavo 2,5–3 paras, po to nuvysdavo. Bet jie skleidėsi ne vienu metu, tad augalai žydėjo apie dvi savaites. Sausį–vasarį jiems trūko šviesos, pumpurų užmegzdavo nedaug, o ir tie patys dažniausiai nukrisdavo nepražydę. Kovą pražydo vėl, tik žiedų buvo gerokai mažiau. Balandžio pabaigoje augalus išnešiau į lauką. Gavę šalnų jie greitai numetė lapus, bet po poros savaičių vėl sulapojo ir vasarą gana gausiai žydėjo. Kinrožės išsiplėtė, genėti nenorėjau, o kambaryje vietos mažoka. Rugsėjo pradžioje jas pasodinau lauke: vieną – tarp aukštesnių už ją kėnių, kitą – palei vielinę tvorą.
Dendrologas Rimvydas Kareiva
„Plantipp BV®“ (13), „Pixabay“ (1) nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.
