Bičių dovanos. Viskas, kas ne medus II
Bičių pikis. Bitės, rinkdamos dervas nuo augalų pumpurų, jaunų ūglių ir jas perdirbdamos, gamina pikį, kurį naudoja avilio lizdo priežiūrai. Šia medžiaga jos užlipdo plyšelius, kad į vidų nepatektų pašalinių mikroelementų. Svetimkūnius, kurių negali pašalinti iš avilio, bitės taip pat užlipdo pikiu, nes jis nepraleidžia oro ir drėgmės, todėl gendantys svetimkūniai balzamuojami – taip apsaugo lizdą nuo įvairių ligų, infekcijų. Šaltesniu laiku iš dalies užklijuojamos lakos, šitaip reguliuojant avilio temperatūrą. Pikiu korių kraštai pritvirtinami prie rėmelių, padengiamas naujų korių narvelių paviršius, jie dezinfekuojami ir pan.
Pikis – lipni, sakinga, maloniai stipraus kvapo ir kartoko, aštraus skonio medžiaga. Jei pažiūrėsite esantį ant rėmelių, pamatysite, kad jis yra šviesiai geltonos, rusvos spalvos. Senesniuose aviliuose pikis tamsiai rudas. Kuo jis senesnis, tuo spalva darosi tamsesnė. Veiksmingas gydomąsias savybes bičių pikis išsaugo net iki 10 metų. Kambario temperatūroje jis būna kietas, pašildytas pasidaro lipnus ir plastiškas, aukštesnėje temperatūroje lydosi. Pikį galima tirpdyti spirite – taip gaunamas antivirusinis, grybelius, uždegimus naikinantis tirpalas. Jis gydo žaizdas, mažina skausmą ir tinimą, naikina blogą kvapą.
Pikis renkamas, valant rėmelius, avilius mechaniniu būdu arba kaip specialius uždangalus naudojant papildomas priemones: groteles, medines lenteles, kuriomis uždengiami tarprėmiai. Lentelėse reikėtų padaryti 2–3 mm pločio ir 4 mm gylio plyšelius, kuriuos bitės užpikiuos.
Norėdami išvalyti įvairias priemaišas, daugelis bitininkų surinktą pikį plauna. Jis supilamas į vandenį, nes būdamas sunkesnis skęsta, o vaškas ir kitos priemaišos iškyla į paviršių. Tačiau taip daryti nepatartina, nes dalis gydomųjų medžiagų ištirpsta. Geriausia pikį valyti rankiniu būdu. Bet jei vis tiek nutarėte jį plauti, naudokite kambario temperatūros vandenį ir tuojau pat išdžiovinkite. Plaudami ilgai nelaikykite vandenyje.
Bičių pikis turi būti laikomas tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Spiritiniai ir aliejiniai pikio preparatai ir jų mišiniai su medumi supilami į sandariai uždarytus tamsaus stiklo indus. Tokiomis sąlygomis jie būna optimaliai aktyvūs iki dvejų metų.
Namuose galima pasidaryti bičių pikio tirpalo. Į 100 g etilo spirito supilama 30 g susmulkinto pikio, kelis kartus stipriai suplakama. Po 5–7 dienų nusistovi skaidrus spalvotas tirpalas, kuris nupilamas į atskirą indą. Gaunamas 14–17% stiprumo tirpalas, naudojamas sunkiai gyjančioms žaizdoms dezinfekuoti.
Bičių nuodai – liaukos sekretas, išleidžiamas per geluonį bitei ginantis nuo pavojų. Iš išorės jie skaidrūs, aštraus kvapo, kartūs ir deginantys. Šiuose nuoduose yra organinių rūgščių, mineralų, baltymų, įvairių fermentų. Dauguma jų – labai svarbūs žmogaus organizme vykstantiems biologiniams procesams.
Nekenkiant bičių vystymuisi ir produktyvumui, per sezoną iš šeimos galima gauti 1–2 g nuodų. Daugiausia jų turi 17–18 dienų amžiaus darbininkė. Kiek man teko girdėti, Lietuvoje specialiai bičių nuodai nerenkami. Bitininkai labai nesijaudina, jei įgelia vabzdys – taip jie gauna dozę nuodų ir juokauja, kad tampa sveikesni.
Tačiau nuodai – ne tik vaistas. Jei esate alergiški ir jums įgėlė bitė, stebėkite, ar nepasireiškė alerginė reakcija: gali smarkiai kristi kraujospūdis, pakilti kūno temperatūra, padažnėti pulsas, pasidaryti sunku kvėpuoti, atsirasti galvos skausmas ar svaigimas, pykinimas, viduriavimas, vėmimas, šaltas prakaitas, stiprus troškulio jausmas, traukuliai, sąmonės praradimas. Pajutus šiuos simptomus, nedelsiant reikia kviesti greitąją pagalbą.
Jei jums įgėlė bitė, kuo greičiau ištraukite geluonį ir pridėkite prie pažeistos vietos ledo arba šaltą kompresą. Reikia stengtis nepažeisti nuodų kapsulės. Ji lieka geluonies gale, todėl traukiant geluonį geriausiai per jį perbraukti kokiu nors aštriu daiktu arba nagu. Įgeltą vietą galite patepti medumi, česnaku, svogūnu, petražolių sultimis, spiritu. Tai turėtų sumažinti tinimą.
Vytautas Gaidelis
Pixabay nuotr.
