Bitininkystė – ir mokslas, ir menas
Daugelis išgirdę žodį bitininkas mintyse piešia baltu skafandru it kosmonautas apsiginklavusį augalotą vyriškį su dūmine rankoje. Na, ar bent jau užsimaukšlinusį didžiulį šalmą ant galvos, mat ją saugoti reikia. Tačiau susitikus su broliais bitininkais Ignu ir Viliumi, visos tavo ankstesnės žinios apie bites ir bitininkystę kažkur pradingsta. Ir jei pradžioje dar bandai tikėtis kokių nors apsaugos priemonių ar ginčytis, kad nesiartinsi prie avilio daugiau kaip per 100 m, tai po gero pusvalandžio nė nepajunti, kaip visi šie įsitikinimai sugriūva. Kur negrius išvydus brolius vienais marškinėliais prie skruosto glaudžiančius savo numylėtines ar švelniai jas glostančius. Tokie jau tie broliai – kaip prieš bites, taip ir prieš žmones – nuoširdūs, paprasti ir be šarvų. Ne veltui mūsų protėviai tikėjo, jog bitininku gali būti tik geras, nepiktas žmogus. Šiandien broliai džiaugiasi didžiuliu šiuolaikišku bitynu ir produkcija, kuri apskrieja kone visą pasaulį. Tačiau pradžioje viskas buvo kitaip – vos keli rankų darbo aviliai ir daug daug noro, meilės bei tikėjimo tuo, ką darai. Bet apie viską – nuo pradžių.
Nuo seno avilio prie šiuolaikinės bitininkystės
Kai bitininkavimo kelias prasidėjo, niekas, net patys dvyniai, netikėjo, kad jis taps viso gyvenimo tikslu ir aistra. Dar pilnametystės nesulaukę broliai parsigabeno iš senelių sodybos seną avilį ir sugavo savo pirmąjį spiečių. Jau tada drąsos netrūko – nuo medžio vikriai nusikabino kokoną ir perkraustė darbininkes į avilį. Taip ir prasidėjo meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri ilgainiui vis augo. Broliai viską – rėmelio iki avilio – darosi patys. O kad jie išties nagingi, galima nuspėti iš bityne stovinčios bičių ir medaus dievo Bubilo skulptūros.
„Brolių medus“ archyvo nuotr.
Visą Amandos Račkauskytės straipsnį skaitykite žurnalo „Sodo spalvos“ 2019 metų birželio numeryje.
