Darbai gėlyne lapkričio mėnesį
Mums dar visai to nesinori, bet rudeniui netekus gražiųjų spalvų gyvename atsisveikinimo nuotaikomis. Žvilgsnis klaidžioja po sodą ieškodamas astro žiedo ar šalčiui nepasiduodančios vejos žalumos. Į nugarą alsuoja žiema…
Išpjauname sudžiūvėlius. Spalio gėlyne palikome želiančius ir vis dar žydinčius augalus. Lapkritį nudžiūvusius stagarus išsukame, nukerpame ar nulaužome ir išmetame į komposto krūvą. Paliekame tik tuos, kurių ranka niekaip nekyla sunaikinti – gražiai atrodo vasarą žydėjusių, o žiemą šerkšnu apsigaubsiančių kraujažolių, liguliarijų žiedynai. Puikūs ir rudens pradžioje ryškiais žiedynais vilioję puošnieji šilokai. Juos išlaužysime prasidėjus pavasariui.
Lapkritį sėjamos kai kurios gėlės. Vėlyva rudeninė sėja panaši į savaiminę, nes sėklos patenka į natūralią aplinką. Sudaryti panašias sąlygas patalpoje yra sudėtinga, todėl kai kurie augalai, pasėti pavasarį, sudygsta tik po metų. Sėkloms reikalingas šaltasis periodas, todėl snapučiai, cimicifugos ir kiti augalai sėjami prieš žiemos šalčius. Kai kurių daugiamečių gėlių (baltažiedžių bijūnų, burbulių, eleborų ir kt.) sėklos sėjamos rudenį, nes iki pavasario praranda daigumą.
Grūdiname rožes. Esant nulinei temperatūrai, šios gėlės nustoja augti, maisto medžiagos daugiau neeikvojamos, o kaupiasi žievėje, šerdyje, pumpuruose ir šaknyse. Vyksta savaiminis grūdinimasis, padedantis rožėms ištverti žiemos speigus. Sukauptos maisto medžiagos joms bus reikalingos pavasarį, bundant. Minėti procesai vyksta tik šviesoje. Tai dar viena priežastis, kodėl krūmų nereikia uždengti per anksti.
Rožės grūdinasi ir vėlų rudenį, kai temperatūra nukrinta žemiau –8 °C. Iki to laiko ūgliai išgarina daug vandens, krakmolas virsta cukrumi ir ląstelės neužšąla. Antrosios grūdinimosi fazės metu šviesa nereikalinga. Būtent šis laikas ir yra tinkamiausias rožėms dengti. Nuskinami visi likę lapai. Stiebai nukerpami pusmetrio aukštyje. Rekomenduojama pridengti tik apatinę laipiojančių rožių dalį. Genėti jas geriau pavasarį, nes tuomet aiškiai matomos pažeistos šakelės.
Astrai nebijo silpnų šalnų. Rugsėjį, spalį, kartais ir lapkričio pradžioje – pats šių augalų žydėjimo įkarštis. Vėlyvųjų rūšių ir veislių augalų žiedai atlaiko iki –5 ºC. Visų astrų žiedus galima skinti puokštėms. Jie gan ilgai laikosi pamerkti vazose, tik negalima suspausti. Astrams, priešingai nei kitoms gėlėms, į vandenį nereikia įberti trąšų, nes pagels lapai. Jie netinka vestuvinėms ir segamoms puokštėms, nes be drėgmės ima vysti.
Jei šąla iki –5 °C, vazonuose augančias hortenzijas suneškime į rūsį. Čia, 0–5 °C temperatūroje, saikingai laistomos jos sulauks pavasario. Kovo mėnesį perkelkime į šviesią, bet vėsią patalpą. Laistykime – išsprogs pumpurai. Į lauką galėsime išnešti tik praėjus pavasarinių šalnų pavojui.
Raganės (Clematis) lapkritį – ir vėl dėmesio centre. Šie augalai pasipuošia pūkuotais vaisynais. Ypač daug jų būna ant rūšinių raganių, kurios vasarą žydi gausiausiai. Pilkšvos su sidabriniu atspalviu dekoracijos išsilaiko net iki pavasario ir gražiai atrodo padengtos šerkšnu, užbertos sniegu. Jos išryškėja kitų augalų rudų šakelių ir visus metus žaliuojančių spygliuočių fone.
