Darbai gėlyne lapkričio mėnesį
Darželis rudens žvarbą pasitinka be žiedų. Baikime tvarkyti gėlynus: nupjaukime gėlių stiebus, surinkime lapus (ligotus sudeginkime). Sulyginkime dirvą – daubose neturi telkšoti vanduo. Mulčiuokime senesnius gėlynus, nes ilgiau augdamos daugiametės gėlės iškyla į paviršių. Jei yra plikų bijūnų šakniastiebių, ant jų užpilkime švaraus smėlio. Pradėjus šalti, pamulčiuokime svogūnines gėles. Mulčias apsaugos nuo šalčio, ypač kai nėra sniego. Lysvėje, kurioje auga tulpės, padėkime masalo pelėms. Jos labai mėgsta sultingus svogūnėlius.
Sausais lapais, eglišakėmis, pušų šakomis pridenkime dvimetes ir daugiametes gėles: našlaites, saulutes, katilėlius, neužmirštuoles, knifofijas, gvazdikus, brazilines guneras. Visžaliams augalams (rudgrūdėlėms, čėrams, sauleniams, didžiosioms ir mažosioms žiemėms, paprastosioms aubretėms, heucheroms) labiau nei šaltis kenkia saulė ir vėjas, temperatūros svyravimai. Dirvožemiui įšalus, šaknys negauna vandens, todėl jie džiūsta. Šiuos augalus naudinga pridengti tinkleliais, skydais ar ažūrinės medžiagos skiautėmis, kad saugotų ne tik nuo staigių temperatūros svyravimų, bet ir sulaikytų sniegą.
Rožių patalai. Mūsų klimato sąlygomis šiuos augalus reikėtų dengti lapkričio antroje pusėje ar gruodžio pradžioje, o kai kuriais metais ir vėliau. Paskutinis terminas – kai oro temperatūra nukrinta maždaug iki –5 ºC. Ramybės periodo pradžioje mažai kontrastinga teigiamos ir neigiamos temperatūros kaita grūdina rožes. Daugelio jų ir po pirmųjų šalnų lapai būna žali, nemaža jaunų ūglių su neišsiskleidusiais pumpurais. Kad augalai kitais metais būtų sveikesni, prieš uždengiant būtina visa tai nukirpti, surinkti nuo žemės nukritusius lapus.
Dauguma remontantinių, poliantinių ir laipiojančių rožių ištveria iki –10–15 ºC, o arbatinės hibridinės, floribundinės – iki –3–10 ºC šaltį. Dažniau pašąla šaknys ir kaklelio žievė, todėl ant kerų supilami apie 20 cm aukščio durpių ar pjuvenų kauburėliai, paskui uždengiama eglišakėmis. Sudėtingiau išsaugoti rožių medelius. Jei stiebas storas, nelankstus, vainiką reikia apdėti eglišakėmis ir aprišti. Vijoklinės rožės dengiamos ilgesnėmis stačiomis šakomis, kad neiššaltų apatinė dalis. Lankstūs stiebai nuimami nuo atramėlių, nuleidžiami ant žemės, padedami ant pagaliukų, kad nedrėktų, nejudamai pritvirtinami ir uždengiami eglišakėmis. Nereikėtų naudoti šiaudų ir šieno (apsigyvens pelės). Geriau polietilenu uždengti tik viršūnes, o šonuose palikti angas, kad rožės neiššustų. Pradėjus stipriau šalti, angos apkamšomos sausais lapais ar kitokia medžiaga.
Vazonuose ar konteineriuose augančias rožes suneškime į 0–5 ºC šilumos šviesią patalpą arba įkastas lysvėje apiberkime durpėmis ar žeme ir uždenkime kaip lauke žiemojančias giminaites.
Sumedėjusias stambialapes hortenzijas, magnolijas ir kitus šalčiui jautrius augalus apriškime šiaudais, eglišakėmis ar prilenkime prie žemės, pridenkime sausais lapais (jie turi būti purūs, sveiki).
Eglišakėmis pridenkime daugiamečius visžalius alpinariumų augalus. Kad žiemą nuo sniego nelinktų šakos, siauralajus visžalius medelius ir krūmus galima nestandžiai apvynioti virve.
Raganių stiebus patartina nukirpti. Jeigu augalai žiedus krauna ant pirmamečių ūglių, jie paliekami 20–30 cm aukščio (1–2 pumpurai) ir pridengiami eglišakėmis ar sausais lapais. Raganių, kurios žiedus suformuoja ant antramečių ūglių, stiebai nenukerpami, tik patrumpinami trečdaliu, prilenkus prie žemės, suklojami ant šiferio lakšto ar pagaliukų ir uždengiami eglišakėmis. Tvirtai pritvirtintos prie atramų raganės iki 1,5 m aukščio apsukamos šiaudais, nendrėmis.
Chrizantemas, kurias pavasarį dauginsime, apkarpykime, palikdami tik 5–7 cm ilgio stagarėlius, ir suneškime į vėsų rūsį. Žiemą nuolat tikrinkime, ar žemė vazonuose drėgna.
