Darbai sode rugsėjo mėnesį
Diena veja dieną, valandą – valandą. Vasara užleidžia vietą rudeniui… Pasirūpinkime vaismedžiais, vaiskrūmiais ir kitais sodo augalais. Ką svarbu padaryti?
Persodiname spygliuočius ir lapuočius. Augalus, turinčius žemėje išsikerojusias dideles šaknis, patartina iškasti ir persodinti ramybės periodu: lapus metančius – rudenį ar ankstyvą pavasarį, visžalius ir spygliuočius – nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Pastarieji ypač nepakenčia persodinimo, nes net per šalčius pro visžalius lapus ir spyglius išgarina daug drėgmės. Kasdami spygliuočius stengiamės, kad jų mažiausios šaknys nukentėtų kuo mažiau. Vėlyvą vasarą ir rudens pradžioje jauni ūgliai jau būna sumedėję, saulė kaitina mažiau, todėl nereikia daug vandens, o šaknys iki šalčių spėja atsigauti. Nepersodinamus spygliuočius ir visžalius lapuočius nuo rugsėjo gausiai laistykite, kad gerai pasiruoštų žiemai.
Ruošiame auginius. Rugsėjį ruošiami spygliuočių ir visžalių lapuočių šakelių bei ūglių auginiai. Pastarieji jau nebetįsta, o audiniai pradeda lėtai medėti. Šiuo metu kerpami augalų ūgliai vadinami pusiau sumedėjusiais. Juos auginsime dar 3–4 metus, nes tik tokio amžiaus tinkami gyvatvorei.
Rinkime krituolius, skinkime sveikus vaisius. Rekomenduotina reguliariai rinkti krituolius, kol iš jų neišlindo kirmėlės ir pasislėpusios dirvoje nevirto lėliukėmis. Sveikus vaisius skiname atsargiai, rūšiuojame ir dedame į dėžes.
Nukritus maždaug 10–20 proc. lapų, vaismedžius nupurkškime 700 g karbamido, 50 g vario sulfato ir 10 l vandens mišiniu. Taip sunaikinsime grybinių ligų pradus ir žiemoti besiruošiančių kenkėjų kiaušinėlius, greičiau supus lapai.
Rugsėjį sodinami vaismedžiai. Rudenį sodinamos obelys, šalčiui atsparių veislių kriaušės, serbentai, agrastai, avietės. Kaulavaisinius augalus (vyšnias, slyvas, trešnes) ir lepesnes kriaušes, kad nenukentėtų žiemą, geriau sodinti pavasarį. Nesodinkime vaismedžių ten, kur prieš tai augo kiti vaismedžiai. Blogiausiu atveju sėklavaisinius įkurdinkime kaulavaisinių vietoje, ir atvirkščiai.
Vaismedžius ir vaiskrūmius išdėstykime tinkamais atstumais – tarp eilių jie turėtų būti apie 1,5 karto didesni už augalų. Tad aukštos obelys, kriaušės ir trešnės sodinamos kas 4–5 m, vidutinio aukščio obelys – kas 3–4 m, o žemaūgės – kas 1–2 m. Tarp vyšnių ir slyvų reikia palikti 2–3 m tarpus. Serbentai ir agrastai sodinami kas 1–1,5 m, avietės – kas 0,5 m.
