Daugelis kryžių pastato, peržegnoja ir pamiršta
Vilkaviškio rajone, Maldėnų kaime, gyvenantis medžio drožėjas Raimundas Blažaitis – garsus senosios kryždirbystės amato puoselėtojas, šią tradiciją tęsiantis kūrėjas, 2017 metais apdovanotas „Aukso vainiku“ – garbingiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1990 metų, nuo tada dirbantis tik su medžiu, daugiausia ąžuolu.
Ant pasoginės klėties – vieni pirmutinių darbų
Jau seniai, palikęs visus valdiškus darbus, Raimundas Blažaitis darbuojasi pats vienas. Pašnekovas užsimena, kad abu jo seneliai šiek tiek dirbo su medžiu, bet nieko rimto nedrožė. Vieno iš senelių name meistras su šeima gyvena lig šiol. Senelis žuvo kare 1945 metais, namo taip ir negrįžo. „Šį namą 1934-aisiais pastatė mano senelis. Ūkinis pastatas, kuriame anuomet buvo tvartas, o dabar – mano dirbtuvės, irgi senelio rankų darbas. Jis pats pasigamino didelių plytų, mūras puikiai laikosi iki šiol. Ūkinis dar buvo nestatytas, o senelis jau šulinį pats kasė. Namas per karą nukentėjo, sienose likę kulkų, sprogstančių minų padarytų ertmių, skylučių. Nieko to nepaslėpiau, viskas gerai matosi. Tai – istorija. Be to, kur čia bekasi, žemėje visur šovinių rasi. Anksčiau aplink sodybą augo daugiau medžių, dabar teliko vienintelis senelio sodintas ąžuolas; kitus teko išpjauti – dideli, seni, pavojingi buvo“, – dėsto Raimundas Blažaitis. Vyras priduria, kad kažkada aplinkui seneliui priklausė 4 ha žemės, tačiau kolūkis tvėrėsi, ir žemė buvo atimta. Kiek atokiau, žemėje, buvo durpių iki 2 m gylio. Senelis jas kasė, naudojo kūrenimui. Su arklių pagalba jas išmindavo, supjaustydavo plytomis ir kūrendavo. Durpynų aplink buvo, o miškų mažai, dėl to Suvalkijoje populiaru buvo durpėmis kūrenti.
Senasis Raimundo senelio ūkinis pastatas, kuriame kažkada gyveno karvė ir kiaulės, dabar suremontuotas, išgražintas; jame įkurdintos meistro dirbtuvės. Turi meistras ir žiemines dirbtuves – jos apšiltinos, viduje stovi krosnis, tad ir šaltomis žiemos dienomis bei vakarais meistras gali darbuotis. Dažniausiai tada gimsta tie darbai ir darbeliai, kurie paprastai iškeliauja į Kaziuko mugę. „Labai dažnai važiuoju į Lenkiją, į įvairias muges. Lenkams labai patinka mano dievukai, rūpintojėliai“, – pastebi drožėjas.
Stovi sodyboje ir senovinė klėtis. „Ji pasoginė, parsivežiau ją kartu su žmona iš Dzūkijos. Uošvis atidavė, dar kartu su karve, lentomis. Atsivežiau pilną kamazą turto. Ant klėties kabo vieni pirmutinių mano darbų, buvo gaila deginti, sugalvojau sukalti juos ant sienos. O šiaip daug pirmųjų darbų esu sudeginęs – net man pačiam jie nebuvo gražūs“, – pasakoja meistras. Netoli klėties – jau ir riba su kaimynais. Tik tvoros čia nėra. Vietoj jos įrengti labai gražūs, ištaigingi mediniai vartai. „Su kaimynais gražiai sutariame, tiesiog reikia ne tik savęs žiūrėti, bet ir kitų. Šeštadieniais mažai dirbu prie medžio, netriukšmauju; tad visada viskas gerai“, – pastebi Raimundas Blažaitis.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. kovo mėnesio numeryje.
