Dauginimas atlankomis: kaip teisingai tą daryti?
Nuo ko gi pradėti, nusprendus augaliukų pasidauginti atlankomis? Pirmiausia reikia apžiūrėti augalą ir atsirinkti atlankoms tinkamas ir ne krūmo viduryje augančias šakas. Tinkamiausios yra jaunos ir ilgos vienerių arba dvejų metų sveikos šakelės, nes jos lenkiamos neluš. Ant kiekvienos turėtų būti bent 2–3 pumpurai. Kuo arčiau numatyto dauginti augalo iškasamas apie 10 cm pločio negilus griovelis, stengiantis nepažeisti motininių šaknų. Jo ilgis priklausys nuo prilenkiamos šakos ilgio.
Geriausia, kai dirva puri, derlinga ir drėgna, o jei yra molinga ir sunki, reikėtų pridėti kompostinės žemės ar bent durpių. Jeigu įmanoma, ją prieš padarant griovelį reikėtų perkasti ir supurenti. Atsargiai lenkdami nuo krūmo šaką, guldome ją į griovelį ir prismeigiame prie žemės iš anksto paruošta U formos viela – panašiai kaip palapinių tentų galus. Galima pritvirtinti ir mediniais kuoliukais ar dar kuo nors. Kai kurie sodininkai prilenktas prie žemės šakeles prispaudžia su plyta ar akmeniu, bet augalai to nemėgsta, nes ir jų šaknims reikia deguonies.
Tolesni žingsniai
Prismeigus atlanką, galimi du variantai.
- Griovelis iš pradžių žemėmis neužpilamas. Po kurio laiko iš prilenktos šakelės pumpurų išaugs nauji statūs 10–15 cm ilgio ūgliai. Tada gulinti šaka užkasama, paliekant kyšoti tik ūglių viršūnes, o supilta žemė atsargiai apspaudžiama ir palaistoma. Šis variantas tinka ankstyvą pavasarį, kol augalas dar be lapų. Apkastą atlanką paliekame ramybėje, tik retkarčiais patikriname, ar neišdžiūvo žemė per sausras. Kiekviena šaknijasi skirtingą laiko tarpą. Štai serbentai, agrastai, karklai, gluosniai, sedulos, forsitijos, visos lianos ir kiti greitai augantys augalai jau po kelių savaičių išleidžia pirmąsias šakneles, o kai kurioms magnolijoms, hamameliams, rododendrams dažnai prireikia ir kelerių metų. Nekantraujant galima labai atsargiai atžerti žemę ir patikrinti, ar jau yra šaknelės. Bet kokiu atveju geriau ilgiau palaukti, negu paskubėti.
- Prie žemės prismeigtos šakos viršūnė atsargiai keliama į viršų ir pririšama prie įkalto kuoliuko, kad laikytųsi vertikaliai. Griovelis užpilamas žemėmis, apspaudžiamas ir palaistomas. Jei iš žemių išlindusi šaka per ilga, ją galima nukirpti, paliekant 2–3 pumpurus. Taip patogu dauginti ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Tik dauginant pastaruoju metu reikia nuskinti lapus, kurie su šakele atsidurs po žeme. Jeigu ant atlankos viršūnės pradeda sprogti žiedai, tai geriau juos nuskinti, kad augalas visas jėgas skirtų įsišaknijimui, o ne žydėjimui.
Gamtoje ne tik žoliniai, bet ir sumedėję augalai dažnai patys pasidaugina atlankomis. Tai galime pastebėti, kai krūmo ar medžio šaka, siekianti žemę, po kurio laiko išleidžia šaknis ir pradeda augti kaip atskiras individas, net jeigu motininis augalas ir nudžiūsta.
Minimali priežiūra
Prismeigtų atlankų priežiūra gan minimali. Kai būna sausi orai, reikia patikrinti, ar be lietaus žemė neišdžiūvo. Retkarčiais vertėtų išrauti piktžoles, kad neužstelbtų mūsų augalėlio. Taip pat derėtų jį pasaugoti nuo augintinio (dažniausiai šuns), kad šis bėgiodamas nenulaužtų ar neatlikinėtų gamtinių reikalų. Ir, žinoma, pačiam sodininkui reikia neužsimiršti: juk būna gaila, kai prigijusią ir žaliuojančią atlankėlę netyčia užmynęs nulauži ar nušienauji…
Rudeniop paprastai atlankos jau būna išleidusios savo šakneles. Dauguma minėtų augalų įsišaknija per vieną sezoną, tad rudenį atsargiai patempkite „už ausų“, t. y. už viršūnės. Jeigu ji tvirtai įsikibusi žemės, reiškia, kad viskas gerai. Kastuvu atkirskime nuo motininės „bambagyslės“. Iškasti dar neskubėkite, geriau palikite iki pavasario. Augalų, kuriuos prilenkėme ne pavasarį, o vasarą, taip pat geriau neliesti iki kitų metų.
O pavasarį, jei įsitikinome, kad atlanka per žiemą nepražuvo, jos pumpurai brinksta ar net sprogsta, jau galima persodinti į norimą vietą. Žinoma, reikia nepamiršti laistyti kaip ir bet kurio kito naujai pasodinto augalo.
Kai kurie augintojai, norėdami paspartinti šaknijimąsi, prieš užkasdami į griovelį atlanką, įpjauna žievę. Šis veiksmas pagreitina šaknų regeneraciją, bet jį reikia atlikti labai atsargiai. Pjūvis turi būti trumpas (iki 1–2,5 cm), negilus ir išilgai šakelės.
