Dirviniai asiūkliai: ar įmanoma juos išprašyti?

Įkyrios piktžolės – daugiamečiai bežiedžiai dirviniai asiūkliai (Eguisetum arvense). Jie labai gyvybingi, plinta ir sporomis, ir vegetatyviškai. Anksti pavasarį augalai greitai išleidžia dviejų spalvų vaisinius ir bevaisius stiebus. Vaisinių stiebų viršūnėse susiformuoja bukos varpos, kuriose subręsta sporos. Juos būtina surinkti. Svarbiausia, kad sporos nespėtų subręsti ir išbirti (užteršti dirvos).

Sunkiau išnaikinti dirvinių asiūklių šaknis. Jų yra daugiau nei antžeminės dalies. Šakniastiebiai stangrūs, šiurkštūs. Senesni yra juodos spalvos, susiraitę, apvalios ar ovalo formos, įsiskverbia giliai į žemę visomis kryptimis, pasiekia net 3 m gylį. Šaknų vegetatyviniuose pumpuruose susikaupusios maisto medžiagos padeda šakniastiebiams kelerius metus išlikti gyvybingiems ir vėl atželti. Kasant ar ariant dirvą, reikia stengtis surinkti visas šakneles ir išrauti iš dirvos. Iš pasilikusių šaknų išauga nauji augalai. Labiau šios piktžolės plinta rūgščiose, drėgnose dirvose. Nustatyta, kad vienas augalas per penketą metų gali užkrėsti hektarą žemės.

Moksliniai tyrimai parodė, kad dirviniai asiūkliai ypač žalingi drenuotuose laukuose. Šaknys nusidriekia iki drenažo vamzdelių, apraizgo juos iš išorės, įsiskverbia į vidų, radusios pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų išsišakoja ir pamažu užpildo visą vidų. Šaknų kamščiai patvenkia aukščiau esančias drenažo sistemos dalis, ir plotai pamažu užmirksta.

Dirviniai asiūkliai atsparūs daugeliui herbicidų. Nupurškus nedirbamą plotą sisteminiu herbicidu „Roundup“ arba jo atmainomis, visi augalai sunyksta, išskyrus šiuos – nuo chemijos poveikio juos apsaugo antžeminėje dalyje esantis silicis.

Kad piktžolių nebūtų darže, dirvą reikėtų pakalkinti. Patogu naudoti medžio pelenus. Darže ar vejoje jų paskleidžiama 2–7 kg / 10 m², po krūmu ar po medžiu – 250–450 g. Kalkinimui tinka dolomitas, kreida ir kiti sodininkų parduotuvėse siūlomi mišiniai.

Pixabay nuotr.