Funkcinės zonos, gėlynų kūrimas ir dažniausios naujokų klaidos
Kaip sukurti gėlyną, kad jis atrodytų harmoningas – ši mintis ramybės neduoda daugeliui pradedančiųjų sodininkų. Kraštovaizdžio dizainerė Rima Šimaitė sako, kad gėlynas yra ne tik atskira zona, bet ir bendrojo sklypo plano dalis, todėl jį kuriant svarbu atsižvelgti į visumą. Šiame pokalbyje ji papasakojo apie tai, ką svarbu žinoti kuriant gėlyną, kodėl svarbu darbus suplanuoti iš anksto ir kokios tendencijos stebimos pastaruoju metu.
Rima Šimaitė – kraštovaizdžio dizainerė iš Šiaulių, savo profesinį kelią pradėjusi prieš 8 metus. Turėdama meninį išsilavinimą, ji dirbo grafinio dizaino, reklamos ir pramoninio dizaino sferose. Tačiau visą laiką moterį traukė gamtos magija ir noras surasti veiklą, kurią vykdydama nenustotų mokytis, nuolat tobulėtų.
Baigusi papildomas kraštovaizdžio dizaino studijas Tarptautiniame karjeros institute Australijoje (ICI), R. Šimaitė pasinėrė į kraštovaizdžio dizainą. Šiandien ji irgi augina pačias įvairiausias daugiametes gėles ir varpinius žolynus, norėdama juos išbandyti dizaine ir perprasti.
Kokiais principais reikėtų vadovautis, norint panaudoti esamą situaciją taip, kad ne tik gėlyno, bet ir kitų funkcinių zonų įrengimas nebūtų itin sudėtingas ir brangus?
Gėlynas pirmiausiai pastebimas sode, bet kuriant sklypo dizainą yra paskutinis objektas. Be abejo, jis yra svarbus, bet dar svarbiau, kad būtų visumos dalis. Kurdami zonavimo planą žinokime, kad kiekvienas sklypo metras turi tarnauti šeimininkui, o ne priešingai. Vadinasi, pirmiausia turime labai rimtai apsvarstyti, ką norime veikti savo turimoje teritorijoje.
Reikia atsižvelgti į visų šeimos narių, įskaitant ir naminius gyvūnus, poreikius ir pomėgius. Gal mums svarbu auginti ekologiškas daržoves ir vaisius, o gal priešingai – sode nėra nieko valgomo, tik dekoratyviniai augalai. Gal vaikams reikia sporto aikštelės, o šeimininkei krėslo pavėsyje. Gal mėgstame vakarėlius ir mums reikia ilgo stalo su grilio zona ir šokių aikštele ir t. t. Nustebtumėte, kiek veiklų galima imtis net labai mažame sklype. Nereikia savęs riboti ir visko atiduoti vejai, kuri tik reikalaus daug priežiūros, bet neatliks kitų funkcijų.
Funkcinės zonos turi atsirasti pirmiausiai. Jų vietą ir dizainą lemia sklypas, reljefas, namo padėtis, o kartais ir kaimynai. Jeigu atsižvelgiame į esamą situaciją ir nebandome kardinaliai visko keisti, galime sutaupyti nemažai laiko ir lėšų. Nelygų reljefą panaudokime kurdami atskiras zonas skirtinguose lygiuose. Jei sklypas plokščias, skaidykime jį takais ir vidinėmis gyvatvorėmis, taip kurdami sodo kambarius. Jeigu kaimynas augina nuostabų klevą, pasiskolinkime jį, kurkime gėlyną taip, kad medis taptų paveikslo dalimi. Jeigu už sklypo atsiveria vaizdas į erdvius laukus ar slėnį, netverkime aukštų tvorų, nesodinkime gyvatvorių.
Kurkime paveikslus iš turimos medžiagos. Gėlynai tarsi natūraliai atsiras ten, kur jų labiausiai norisi, po to, kai visos zonos bus savo vietose.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. birželio mėnesio numeryje.
Lina Liubertaitė
Nuotraukoje – Rima Šimaitė ir straipsnio autorė Lina Liubertaitė (www.geltonaskarutis.)
Linos Liubertaitės, „iVerde“ nuotr.
