Graužikams nepatrauklus sodas – koks jis?

Jei ruduo nelabai sausas, šiltas ir ilgas, žiema snieguota, be ilgesnių atodrėkių, o pavasaris šiltas, graužikų antplūdžio neišvengsime. Jų labai padaugėja, jei vėliau nuimamas daržovių derlius, per anksti mulčiuojami šalčiui jautrūs dekoratyviniai augalai, sode paliekami nenušienauti, nesuarti plotai, kur susisuka lizdus ir slepiasi nuo priešų.

Apie graužikų buvimą dirvoje išduoda 3–5 cm skersmens skylės ir kelių centimetrų aukščio žemių kauburėliai virš „koridorių“. Akylesni sodininkai pastebės ir smulkučių dantukų žymes ant šakų, augančių prie krūmų pagrindų. Su apmaudu apžiūrime puotos rezultatus lankydamiesi darže ir radę apgraužtas daržoves, o rūsyje – po gausių vaišių paliktas išmatas.

Rudenį, ištuštėjus laukams, pelės traukia į sodus, namus, rūsius, sandėlius, šiukšlių krūvas. Jos ieško saugaus ir šilto prieglobsčio. Į sodus atkeliavę graužikai pirmiausia apgraužia jaunus sodinukus, ypač obelų ir abrikosų.

Įveiskime sau patrauklų, bet graužikams neįdomų ir jiems gyventi netinkamą sodą. Pjaukime, skinkime, rinkime sudžiūvusių augalų likučius, grėbkime nukritusius lapus. Šienaukime plotus už tvoros, aplink vaismedžius ir vaiskrūmius, rinkime nupjautą žolę. Nepalikime apleistų, neprižiūrimų užkampių. Lopykime graužikų pastatuose padarytas skyles.