Gyvenimas pagal saulę

Pravažiavę kelis kilometrus žvyrkeliu, atsiduriame keliuke, kurį supa laukinės pievos ir javų laukai. Toliau matosi kelios, atokiai viena nuo kitos įsikūrusios senos sodybos. Vieną iš jų šiandien aplankysime. Pasukame į kelią pievoje ir atrodo, kad ta pieva beribė! Bet tik iki tol, kol už posūkėlio sušmėžuoja sodybos stogas…

Sodybos aplinka visiškai susiliejusi su laukine pieva, todėl net nesupranti, kur jos pradžia ir pabaiga, bet kokios ribos išnyksta. Mus pasitinka besišypsanti Rosana ir baltas, nedidelis šunelis. Įžengę į namo vidų, suprantame, kad ką tik tarsi su laiko mašina nusikėlėme beveik visą amžių atgal ir patekome į nedidelį dvarelį su užuolaidėlėmis ir dvivėrėmis durimis. Čia susilieja svajonės, prisiminimai ir gyvenimas pagal saulę.

Rosana pasakoja, kad apie sodybą svajojusi seniai: buvo laikas, kai ji ir kėlėsi, ir gulėsi su nekilnojamojo turto pardavimo portalu, svajojo ir svajojo, per dailės terapijas vis piešė ir piešė savo svajonių sodybą, kol vieną dieną svajonė subrendo, o moteris sau tarė: gana svajoti, laikas veikti.

Kriterijai renkantis sodybą

Pirmasis ir pagrindinis kriterijus renkantis sodybą Rosanai buvo namo pamatai. „Nežinau kodėl, bet man labai svarbu, kad būtų geri namo pamatai. Kai pamačiau šitą namą, statytą 1937 m., ir jo aukštą pamatą, man jis pasirodė labai gražus. Supratau, kad jis dar stovės ir stovės. Dvivėrės durys mane pakerėjo. Šis namas mane nugalėjo“, – dalinasi Rosana. Kitas kriterijus buvo rąstai. Drauge moteris nenorėjo gatvinio kaimo, jai reikėjo miško ir erdvės pojūčio, netoliese norėjosi turėti ir vandens telkinį. Ieškodama tinkamos sodybos, moteris aplankė ne vieną vietą, tačiau atvažiavusi čia, suprato, kad arba perka šį namą, arba jokio. Kadangi senieji savininkai būsto pardavinėti neskubėjo, Rosanai teko būti viso pirkimo-pardavimo proceso iniciatore. Ir jau vėliau, pasidalinusi nuotraukomis su draugėmis, iš jų išgirdo: „Atrodo, lyg tu čia praeityje būtum gyvenusi“, – prisimena Rosana.

Tapetai ir visas namas atspindi moters esybę. „Net kai namas dar nebuvo sutvarkytas, vaikščiodavau čia išsišiepusi: viskas čia labai apie mane – ir tos krosnys, ir kokliai, ir rąstai, viskas“, – su šypsena pasakoja moteris.

Tik nusipirkus sodybą, Rosanai buvo sunku susivokti, kur leidžiasi ir kyla saulė, todėl ėjo aplink ratu ir stebėjo. „Kai esi kaime, žmogus ir gyveni pagal saulę. Turėjome su vaikais atostogas per Mindaugines, buvo labai karšta savaitė, daugiau kaip 30 laipsnių, ir mes iš tiesų gyvenome pagal saulę. Perkeldavome lauke esantį stalą pagal saulę, per pačius karščius dienos metu vaikai eidavo pamiegoti, ir gyvenimas prasidėdavo tik 8 valandą vakaro, saulei leidžiantis“, – dalinasi moteris. Rosana kiekvieną vakarą eina palydėti saulės keliuku, vedančiu link sodybos, kartu pasirenka ir žolių, gėlių.

Sodybos atnaujinimo darbai

Pagal tai, kokios būklės sodybą nusipirko, Rosana spėja, kad čia gyveno negeriantys žmonės, mylėję ir puoselėję savo namus, tol, kol pajėgė. Jai nereikėjo nieko keisti, nei langų, nei kamino, nerado ir prislapstytų butelių ar jų duženų. Ūkiniuose pastatuose moteris rado ir medžio staklių, ir kitokių vyriškų rakandų. Viską tereikėjo išvalyti ir atidengti.

Sodyboje buvo tikrai daug apleistų kampų. Vienas iš jų – sienoje, prie krosnies, esanti spinta, tačiau Rosana džiaugiasi, kad pavyko šią erdvę sutvarkyti ir paversti jaukiu kampeliu. „Man patinka, kad šiuose namuose matosi, jog čia būta ir vyro, ir moters. Namas buvo apleistas, nes daug metų nebuvo prižiūrėtas, bet šiaip akivaizdu, kad name buvo puoselėjamas grožis,“ – pasakoja moteris.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. spalio mėnesio numeryje.