Poilsiavietės su ugniakuru projektas

Laura ir Paulius Dreifavičiai, gyvenantys Vilniaus rajone, jau kurį laiką svarsto galimybę persikraustyti į Lauros senelio įkurtas valdas, „Izidoriaus Navidansko parką“, ir kurti toliau jose savo gerovę, rūpintis parku, tvarkyti ir prižiūrėti jo poilsiavietes. Šįkart kalbamės apie vieną tokių poilsiaviečių, kurią savo paties rankomis įrengė Paulius Dreifavičius.

Nauja kryptis

Po to, kai Laura savo draugams parodė naujos poilsiavietės projekto nuotraukas, pirmiausia susilaukė nemažai pagyrimo žodžių, kurie skriejo šeimai už idėją ir poilsiavietės įrengimą. „Tai pirmas toks mano vyro padarytas projektas. Jei juo domimasi, vadinasi, jis pasuko teisinga kryptimi. Mes gyvename šalia Vilniaus. O sodyba, kurioje apsigyveno ugniakuras, yra Skuodo rajone, Kalnėnų kaime. Kadaise ši vieta vadinosi „Žemaičių botanikos parku“, dabar tai – „Izidoriaus Navidansko parkas“. Ją plikame lauke įkūrė mano senelis Izidorius Navidanskas. Dabar ten gyvena ir viskuo rūpinasi mano tėveliai ir tėčio brolio šeima. O ateityje ir mes turime minčių ten persikelti. Sodyba didelė, beveik 60 ha ploto. Mūsų šeimai priklauso paminklinė parko dalis. Čia sukurta daug erdvių poilsiui ar tiesiog pasivaikščiojimams“, – pasakoja Laura Dreifavičienė.

Atsinaujinimo periodas

Kilus dar vieno poilsio kampelio poreikiui, Dreifavičiai ilgai nesvarstė: sukūrė projektą ir jį įgyvendino. Pasak pašnekovės, viskas prasidėjo nuo šių metų pradžioje priimto Lauros vyro sprendimo imtis veiklos, kuri teiktų džiaugsmo širdžiai. Šešiolika metų intensyviai dirbęs IT srityje, Paulius ėmė ir kardinaliai pakeitė veiklą: ėmėsi darbo su medžiu ir metalu. „Savo sodyboje, netoli Vilniaus, mano vyras pirmiausia įsirengė dirbtuves. Aš auginu du sūnelius – 2 ir 4 metų, todėl visi laiką leidome kartu. Atėjus vasarai, turėjome galimybę užrakinti namų duris prie Vilniaus ir visai vasarai išvažiuoti į Žemaitiją. O ten prasidėjo didysis atsinaujinimo periodas: vyras restauravo parke buvusį tiltelį, visus lauko baldus, kepsnines, sutvarkė kubilą, atliko daug kitų darbų. O mes su vaikais sukomės aplinkui ir, kiek galėdavome, jam padėdavome“, – pasakoja Laura. Moteris prisimena, kad kartą, bekalbėdama su mama apie sodyboje esančius tvenkinius, kuriuose gausu žuvies, prisiminė savo seną svajonę – turėti vietą, kur būtų galima ant ugnies išsivirti tikros žuvienės. „Užteko tai pasakyti garsiai, ir mano vyras Paulius, dieną pagalvojęs ir paieškojęs idėjų internete, nupiešė projektą. Taip ir prasidėjo naujos poilsiavietės kūrimo procesas“, – linksmai prisimena moteris.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Dreifavičienės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. lapkričio mėnesio numeryje.