Kas įdomesnio salotų lysvėje?

Nors salotų pasiūla šiandien didžiulė, dažnai apžiūrėję jų sėklų pakuotes vis išsirenkame tas pačias lapines. Be reikalo. Naujovių mėgėjai gali pasisėti įdomesnių porūšių, kurių skonis skiriasi nuo įprastų augalų.

Salotinės sultenės  

Iš Viduržemio jūros regiono į mūsų daržus atkeliavo salotinės sultenės (Valerianella locusta L.). Lietuvoje jos pradėtos auginti neseniai, sėjama nedaug. Salotinės sultenės primena gūžines salotas. Sodriai žali, glotnūs lapai sultingi, 15 cm ilgio, sudaro 30 cm skersmens skroteles, kartais net gula vienas ant kito. Juose yra vertingo alkaloido laktucino, kuris suteikia kartumo, riešutų skonį.

Sultenės maistingesnės už kitas salotas. Vitamino C jos turi daugiau nei gūžinės salotos. Lapuose taip pat yra vitaminų B₁, B₂, K, P, E, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, geležies), eterinių aliejų. Šias daržoves pravartu valgyti sergant diabetu, mažakraujyste, sutrikus virškinimui ar medžiagų apykaitai. Jos žadina apetitą, skatina maisto medžiagų pasisavinimą, mažai kaloringos. Citrinos rūgštis ir nedidelis karčiųjų medžiagų kiekis veikia gaivinamai, malšina troškulį.

*Salotinės sultenės auga greitai, tad sėjamos keletą kartų per vegetaciją: ankstyvam derliui – balandį, rudeniui – liepos antroje pusėje. Jas tinka auginti nuėmus pagrindines daržoves (kopūstus, pomidorus, paprikas, bulves). Į tą pačią vietą sėjamos po 2–3 metų.

*Prastas priešsėlis yra moliūgai, sultenės.

*Pasėjus liepą, iki spalio užauga vešlūs lapai. Sultenės pakančios nedidelėms šalnoms. Jas galima skinti net vėlų rudenį, iki šalnų.

*Ankstyvesniam pavasariniam derliui sultenės sėjamos rudenį, iki rugsėjo vidurio, kad iki žiemos daigeliai sustiprėtų, suformuotų skroteles. Pradėjus šalti, lysvę reikia pamulčiuoti durpėmis, kompostu arba pridengti apsaugine plėvele. Sėjama 12–14 cm ilgio eilutėmis. Išaugus pirmam tikrajam lapeliui, sultenės retinamos kas 10 cm.

*Sparčiai šios daržovės auga derlingoje vietoje. Geriau tinka priemolis, priesmėlis, mažiau – sunki molinga ar rūgšti dirva. Galima auginti lysvėje, inspekte, šiltnamyje. Svarbu, kad būtų pakankamai šviesos.

*Drėgmei sultenės nereiklios, pakenčia užsitęsusias sausras.

*Norint vešlesnių lapų, tręšiama daugiau azoto turinčių 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu. Po to pasėlis perliejamas švariu vandeniu.

*Pas mus gerai tarpsta sultenės ‘Grosse Graine’, išsiskiriančios stambesniais lapeliais, ‘Verte d‘Etampes’ – garbanotais, ‘Coguille de Louviers’ – šaukšto formos, sodresnio skonio. ‘Verte de Cambrai’, ‘Elan’ pasižymi atsparumu šalčiui, miltligei.

Lapai valgomi, kol pradeda augti žiediniai stiebai. Iš sultenių ruošiamos įvairios salotos. Gurmanai vertina jų ir įvairių riešutų derinį, pagardina įvairiais padažais (ypač tinka bruknių).

Sėjamoji gražgarstė – pikantiškiausia salota

Sėjamoji gražgarstė (Eruca sativa Lam.) – Lietuvoje dar retoka lapinių salotų rūšis. Europoje  ji vertinama dėl pikantiško skonio, primenančio žemės riešutus ir pipirnes. Lapuose, sėklose gausu garstyčių aliejaus, vitaminų C, B₁, B₂, B₆, PP, kalio, magnio, geležies, fosforo. Kartoką skonį suteikia alkaloidas laktucinas.

Gražgarstės pasižymi trumpa vegetacija ir atsparumu šalčiui. Sėklos beriamos tiesiai į dirvą balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Norint turėti šių salotų visą vasarą, sėjama kas 10–15 dienų iki rugsėjo pradžios. Atstumai tarp augalų turi būti 5–10 cm. Tankus pasėlis greitai formuoja žiedynstiebius. Nupjautos gražgarstės atželia. Lietuvoje gerai tarpsta ankstyvosios ‘Rocket’, ‘Rucola’, ‘Coltivata’ ir kt.

Salotinės garstyčios

Salotinės garstyčios (Brassica juncea) vardą gavo dėl malonaus aštroko skonio, kuriuo primena stalo garstyčias. Tai vienmečiai žoliniai augalai. Įvairių šalių gurmanai skirtingas rūšis vertina nevienodai. Melsvosios (B. coss L.), vadinamos lapinėmis garstyčiomis, labai populiarios Olandijoje, Azijos šalyse, Indijoje, Kinijoje. Be juodųjų (B. nigra L.), arba prancūziškų, garstyčių lapų ir stiebų neapsieina prancūzų virtuvė. Jais gardinami įvairūs mėsos patiekalai, duonos ir konditerijos gaminiai, sūriai. Šie prieskoniai vadinami Dižono garstyčiomis. Baltųjų (B. sinapis alba L.), dar vadinamų angliškomis ar geltonosiomis, garstyčių jauni lapeliai ir beveik bekvapės, tačiau aštrios sėklos suteikia pikantišką skonį silkės, žuvų patiekalams, varškei. Vertingas ir garstyčių aliejus.

Liaudies medicinoje seniai žinoma ir šių augalų gydomoji galia. Visų garstyčių lapuose, sėklose gausu vitaminų A, B, C, PP, kalcio, azoto, sieros, glikozido, sinigrino, mineralinių druskų, fermentų, baltymų, puikaus skonio riebiojo aliejaus.

Lapai užauga per 25–30 dienų nuo sėjos ir suformuoja gražias skroteles. Vėliau pražydusios garstyčios subrandina sėklas, kurios daigios būna 10 metų. Norint turėti žalumos visą vasarą, salotinės garstyčios sėjamos keletą kartų per vegetaciją: į lysvę po plėvele balandžio pradžioje, lauke – balandžio pabaigoje, o rudens derliui – rugpjūčio viduryje. Galima sėti kas dvi savaitės. Sudygsta 1–3 ºC temperatūroje. Salotinės garstyčios pakančios nedidelėms šalnoms. Išaugus pirmam tikrajam lapeliui, jos retinamos  kas  8–10 cm.

Šie augalai sparčiai auga, kai dieną temperatūra būna ne aukštesnė kaip 22 ºC šilumos. Labiau mėgsta derlingą, kompostu ar perpuvusiu mėšlu praturtintą, drėgną dirvą. Geriausi priešsėliai – ankštinės daržovės.

Pixabay nuotr.