Laimė keliauti aiškiu pašaukimo keliu
Abejonių nekeliantis pašaukimas – lyg švyturys, nepaliekantis žmogaus klaidžioti tamsoje, lyg draugiška, tvirta ranka, kviečianti atsiremti. Tikiu, kad vienas iš tokių žmonių, gyvenimo apdovanotų akivaizdžiu pomėgiu ir aiškia veiklos kryptimi, yra viendienių selekcininkas Edvinas Misiukevičius, kurio vardas mūsų žurnalo ištikimiausiems skaitytojams, tikėtina, jau ne kartą girdėtas.
Prabėgus septyneriems metams nuo mūsų pirmojo pokalbio, su E. Misiukevičiumi vėl tariuosi dėl interviu ramia širdimi, nesibaimindama galimų pasikartojimų – užkrečiama jauno vyro aistra viendienėms ir savojo kelio žinojimas leido tikėtis naujo įdomaus jo veiklos tęsinio. Abejonių nekėlė ir pašnekovo literatūriniai gebėjimai bei aiškus rašymo stilius, todėl bendravome raštu, o skaitytojai gali mėgautis originaliu, minimaliai redaguotu pokalbiu.
Pokalbį norėčiau pradėti paprastu klausimu: kaip pats save šiuo metu įvardintumėte – esate selekcininkas, mokslininkas, tyrėjas?..
Šiuo metu esu selekcininkas ir doktorantas. Mokslininko etiketę man klijuoja nuo gimnazijos laikų, ir tai noriu pats sau įrodyti studijomis ir mokslo srities veiklomis.
Nuo mūsų paskutinio pokalbio praėjo septyneri metai, per kuriuos tikriausiai būta įvairių įvykių? Kokie iš jų buvo reikšmingiausi, labiausiai motyvavo judėti į priekį?
Pagrindinis mano gyvenimo įvykis yra doktorantūros studijos. Tai itin didelis iššūkis, skatinantis nuolat tobulėti, gilinti žinias ir ugdyti suvokimą apie augalus bei jų mechanizmus, kodėl jie yra būtent tokie, o ne kitokie.
Mums derinant pokalbio detales, prasitarėte, kad paros valandų Jums jau nelabai užtenka. Taigi, kuo šiuo metu užsiimate?
Tyrimais, eksperimentais, idėjomis ir jų realizavimo paieškomis. Visa tai apipina mano doktorantūros tyrimus apie viendienes ir jų atsparumą sausrai. Taip, net doktorantūros tema yra susijusi su viendienėmis! Labai džiaugiausi dėl pasitaikiusios galimybės su profesoriumi Vidmantu Staniu pradėti akademines paieškas dar magistrantūroje. Tada galėjau pasiūlyti savo temą, ją suderinti ir pasirinkti tyrimų metodiką. Tyrimai buvo tokie įdomūs, kad juos dabar tęsiu studijuodamas doktorantūroje ir kasdien atrandu vis įdomesnį požiūrį į viendienes. Darbą pradėjau nuo viendienių genomo mutacijų sukėlimo, o tada jau ėjo tyrimai, susiję su tų mutacijų poveikiu augalų išvaizdai, galimybei augti ir daugintis, atsakui į sausros sukelto streso fiziologinius ir dabar jau genetinius veiksnius. Tai, mano nuomone, yra patys įdomiausi tyrimai. Ir tikrai dažnai dėkoju likimui už tai, kad šiame kelyje turiu patį nuostabiausią vadovą, padedantį atsiskleisti pačioms geriausioms mano savybėms.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2024 m. sausio mėnesio numeryje.
Indrės Vozgirdaitės tekstas
Edvino Misiukevičiaus nuotraukos
