Lelijų auginimas: ligos, kenkėjai, puviniai

Lelijos – neginčytinos sodų, gėlynų karalienės. Bet kartais grožį aptemdo tam tikri nesklandumai. Kaip juos atpažinti?

Kekerinis puvinys

Vėsiu ir drėgnu oru, ypač kai tankiai susodintos, lelijos dažniausiai suserga kekeriniu puviniu, kurį sukelia Botrytis spp. grybai. Liga pasirodo ir staigiai išplinta lietingą vasarą. Dažniausiai ant lapų atsiranda rausvai rudų ovalių dėmių, vėliau jose išryškėja blyškūs arba rausvai violetiniai centrai. Paprastai šios dėmės didėja, plečiasi, gali susijungti ir supūdyti visą lapą. Puvinio dėmės pereina ant lapkočio, stiebo, dėl to augalas neretai nunyksta. Pumpurai ar žiedai gali paruduoti ar supūti, dažnai būna padengti pilka pūkuota mase. Jei dėmės išdžiūsta, jos pasidaro rudos arba pilkos. Labiau puvinio apnikti augalai visiškai praranda dekoratyvumą, nežydi, nunyksta.

Virusinės ligos

Kitos dažnos ligos – sukeltos virusų. Šie yra platinami amarų arba būna dirvoje ir pernešami augalų parazitinių nematodų. Užkrėsti lapai būna išmarginti šviesiai ir tamsiai žalios spalvos raštais. Augalai gali užaugti žemesni, o lapai – trumpesni negu normalūs, išsikraipę. Gėlės mažai žydi, pumpurai deformuojasi, neišsiskleidžia.

Ligos sukėlėjų lieka svogūnėliuose. Virusus dažnai perneša čiulpiantieji kenkėjai (pavyzdžiui, amarai), ypač kai augalai pasodinti per tankiai.

Svogūnėlių puviniai

Grybai Rhizopus spp., Fusarium spp., Penicillium spp. ir bakterijos Erwinia carotovora sukelia lelijų svogūnų puvinius. Dėl Rhizopus spp. ant lukštų atsiranda vandeningų dėmių, kurios vėliau pasidaro tamsiai rudos. Užkrėsti svogūnai suminkštėja ir skleidžia nemalonų kvapą, būna pasidengę grybine mase. Fusarium spp. paveikti svogūnai sausai pūva ir dažnai pasidengia rausvu pelėsiu. Vėliau jie virsta mumijomis.

Penicillium spp. atveju liga pasireiškia kaip sausas svogūnėlių puvinys. Užkrėsti svogūnėliai dažnai būna padengti mėlynai žalios grybienos mase – pelėsiu.

Bakterijos sukelia šlapiąjį svogūnų puvinį – užkrėsti svogūnėliai skleidžia nemalonų kvapą, yra minkšti ir akyti, o jų viršūnėlės gali būti pavandenijusios, įdubusios.

Lelijų kenkėjai

Sandėliuojamus lelijų, kaip ir kitų svogūninių gėlių, svogūnus pažeidžia svogūnų erkė (Rhizoglyphus echinopus). Ji be perstojo veisiasi ten, kur temperatūra ir drėgmė pakankamai aukštos. Kai aplinkos sąlygos nepalankios, pavyzdžiui, trūksta maisto ar drėgmės, susiformuoja hipopusai.

Vegetacijos metu gali kenkti lelijų amarai (Macrosiphum lilii, Myzus curcumflexus ir kt.), kurie dažniausiai gyvena kolonijomis apatinėje lapų pusėje, tačiau gali apnikti ir kitas augalų dalis, pastebimi ant jaunų ūglių. Jie siurbia sultis. Lapai pasidengia lipniu sluoksniu – lipčiumi, kuriame vėliau pradeda veistis suodligės sukėlėjai. Lapai susiraukšlėja, ūgliai, stiebai išsikraipo – augalai pajuosta, praranda dekoratyvumą, nusilpsta.

Raudonos spalvos lelijinis lapgraužis (Lilioceris lilii) su juodomis kojomis, galva, antenomis daugiausia žalos padaro lelijų lapams. Juos graužia ne tik suaugę vabalai, bet ir didesnės lervos. Šie kenkėjai pažeidžia visų rūšių lelijų ir kitų augalų lapus, stiebus, pumpurus ir žiedus. Suaugėlis vabalas yra 6,3–9,4 mm ilgio. Jis turi įdomų gynybos mechanizmą – lengvai suspaustas cypia. Kiaušinėlius vabalas deda eilėmis daugiausia ant lelijų ir kai kurių veislių margučių (Fritillaria), apatinėje lapų pusėje. Jie yra rausvai oranžinės spalvos. Lervos išsirita po 7–10 dienų. Jos gali būti oranžinės, rudos, geltonos, žalios ir turi juodas galvas, atrodo kaip maži šliužai. Lervos nešiojasi savo išmatas ant nugaros – tai kitas gynybinis mechanizmas. Prieš nukrisdamos ant žemės, kad virstų lėliukėmis, jos maitinasi 16–24 dienas. Suaugėliai pasirodo po 16–22 dienų ir maitinasi iki šaltų orų, tada ieško vietos žiemoti dirvoje ar kur nors netoliese, augalinėse šiukšlėse.