Miško sesės upių apsupty

Sodyba, įsikūrusi miškų ir upių apsupty, tikriausiai kone pačiame Lietuvos centre, tačiau kartu – ir nuošaliai, netoli Neries ir Šventosios santakos, į kurią sunku patekti dėl tiltų stokos. Apylinkių reljefą suformavo senos upių vagos, todėl jis raižytas griovomis ir piliakalniais. Šalimais teka upelis Lietauka, iš kurio pavadinimo kai kurie žmonės kildina Lietuvos pavadinimą.

Šalia Padaigų gyvenvietės esančio Padaigų piliakalnio kasinėjimai rodo, kad čia žmonių gyventa 1000 m. po Kristaus, o kitoje Neries pusėje esančioje Tortokų gyvenvietėje – 3000 m. prieš Kristų. Todėl galima teigti, kad aplink sodybą esančiose žemėse žmonės gyvena jau 5000 metų, nes tai – upių santaka, o jos senais laikais būdavusios tikri „greitkeliai“.

Kaimo mokykla

Sodybos istorijos pradininkai Unčiurai namą statėsi su mintimi, jog čia bus mokykla. Kaip pasakojama senuose šaltiniuose, žmonės, statydavę mokyklas, anuomet gaudavo paramą, kas XX amžiaus pradžioje buvo nemaža pagalba. Statytojai įsipareigodavo dalį namo skirti mokyklai, o kitoje dalyje galėdavo gyventi patys.

Prabėgus daugeliui metų, pirmųjų sodybos šeimininkų palikuonys bandė prikelti sodybą, tačiau matydami, kad nespėja su darbais, pasiūlė sodybos prikėlimo ir atnaujinimo darbų imtis Vilmai ir Eugenijui. Kaip vyras juokauja, jis net save sunkiai ryte gali prikelti iš lovos, tai sodybos niekaip neprikeltų. O štai Vilmai idėja patiko – apleistoje sodyboje moteris ėmėsi įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Todėl dabartinis sodybos interjeras ir išdėstymas yra Vilmos sumanymų ir kūrybos rezultatas. Šeimininko žodžiams antrina ir keturkojis šeimos narys, Lietuvos skalikų veislės šuo Bardas, kuris kartu su šeimininkais kasdien kanoja persikelia namo.

Aukštyn ir žemyn upe

Šeimininkai pasakoja, kad šią vietą vietiniai vadina Užneriu – tai aplinka, nebepriklausanti upės teritorijai. „Neriai teko ypatingas vaidmuo mitologijoje: ji teka iš rytų į vakarus, o tai simbolizuoja gyvenimo pradžią ir pabaigą“, – pasakoja mitologija besidomintis vyras. Todėl nuo labai senų laikų daugumai šio kaimo gyventojų valtis – neatskiriama buities dalis. „Dažnas iš Užnerio keliauja į kitą upės krantą persikeldamas valtimi, tačiau, priešingai nei ežere, valtys čia ne irkluojamos, o stumiamos“, – dalinasi Eugenijus. Vienas iš įdomiausių sodyboje rastų daiktų – irklas, kuris dabar puikuojasi gryčios prieangyje. Pakalbinus šeimininkus paaiškėjo, kad čia besipuikuojantis senovinis artefaktas – beveik identiškas jų kasdieninio gyvenimo įrankiui – irklui. Pora pasakoja, kad upėse dėl srovės ir seklumo naudojamos ne valtys, o botai. Todėl, nusprendę gyventi kaime, jie pasinaudojo senolių ir vietinių gyventojų išmintimi ir įsigijo botą, kuriuo lengvai persistumia į kitą upės pusę. Sodybos šeimininkai gyvena kitoje Neries pusėje ir, žvelgiant nuo kranto, namai atrodo ranka pasiekiami, tačiau, jei nori pavažiuoti keliu, tenka nukakti net 45 kilometrus. Šeimininkai juokiasi, kad atvykstantys svečiai dažnai „geru“ žodžiu pamini kelią, vedantį per mišką į sodybą. „Žinokite dabar čia keliai geresni, nei kada nors yra buvę, už tai esame dėkingi rajono seniūnei Jolitai Nekrošienei“, – džiaugiasi vyras.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės, nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.