Molio tinkas interjere

Molio tinkas – ne naujovė. Bet XXI amžiuje mes jį atrandame iš naujo – molio tinkas patiria tikrą renesansą.

Kuo skiriasi senasis ir dabartinis molio tinkas?

Vidurio rytuose molio tinku žmonės tinkavo jau prieš 5 tūkstančius metų. Visose archajiškose kultūrose žmonės naudodavo medžiagas, kurios tame regione būdavo po ranka. Ne išimtis ir Lietuva. Tarpukariu, augant pramonei ir esant statybinės medienos trūkumui, valstybės buvo skatinama ūkinius ir netgi gyvenamuosius namus statyti iš molio, kurio pas mus netrūko. Jo turime ir šiandien. Tokie pastatai išlikę iki mūsų dienų.

Pagrindiniu molio tinku tinkuojami beveik visi mineraliniai paviršiai, netgi gelžbetonio plokštės, taip pat mediniai pastatai. Mediniai pastatai tinkuojami senoviškai – tradiciškai – ant medinių balanų, arba naujoviškai – naudojant tinklą ar nendrių dumblius. Kokie gi skirtumai tarp vakarykščio ir šiandieninio molio tinko? Jei kalbėtume apie pagrindinį molio tinką, didelių skirtumų nėra ir būti negali: tam reikia molio ir pagal jo riebumą tinkamai parinkto žvyro, o kad tinkas netrūkinėtų, ir anksčiau, ir dabar kartais pridedama smulkintų šiaudų, spalių ar kt. organinės kilmės plaušinės žaliavos. Tiesa, dabar galima paruošto ir patogiai supakuoto molio tinko įsigyti parduotuvėse: nereikia košti, sijoti ir ieškoti geriausio recepto. Vis dėlto tokių darbų nebijančių entuziastų netrūksta ir šiandien. Tokiems priskirčiau ir save, į molį rankas įmerkusį beveik prieš penkiolika metų.

Tačiau šiuose horizontuose yra ir naujų vėjų, tai – apdailiniai ir dekoratyviniai molio tinkai. Jie dažniausiai gaminami iš balto molio ir smulkesnių šviesių mineralinių užpildų. Pasaulyje įsisiūbavus ekologinei bei natūraliai statybai, tokie apdailos ir pagrindiniai tinkai iš molio tapo paklausūs dėl bendros sveiko namo koncepcijos ir, be abejo, dėl praktiškai jaučiamo gero mikroklimato. Minėtinos ir kitos geros savybės: molio tinkas pasižymi geru garų pralaidumu – difuzija, žmonėse dar vadinama „sienų kvėpavimu“, gerai akumuliuoja šilumą, vasarą išlaiko vėsą, yra antistatiškas, nedegus, lengvai perdirbimas, sugeria, neutralizuoja kvapus ir kitus teršalus. Be to, su juo lengva ir saugu dirbti, jis tinkamas įvairiems meniškiems sprendimams, netarši jo gamyba. Trumpai tariant, žmogus, gyvendamas molio apsuptyje, jaučiasi gerai, o molio sieną visada norisi liesti, glostyti… Tai – tikriausiai pasąmoninis refleksas ir poreikis įsižeminti.

Ar lietuviškas molis tinka tinko gamybai?

Ar atvežtinis molis – geresnis ir tinkamesnis, nei vietinis? Pasaulyje egzistuoja labai skirtingų molių. Skiriasi jų spalvos, mineralų kiekis, savybės ir panaudojimas. Lietuvoje turime puikaus molio, dažniausiai jis – rudos, rausvos spalvos. Žemaitijoje, Šaltiškių karjere, turime ir raudono, deja, parduoto vokiečių verslui. Įvertinus jo riebumą, nustatomas reikiamas žvyro-smėlio santykis. Kai mišinys per riebus, tinkas skilinėja, kai per liesas – trupa, byra.

Pradedant dirbti su nauju moliu, visada reikia pasidaryti keletą bandymų ir pasirinkti labiausiai vykusį receptą. Pamenu veiklos pradžią – gausybę indų su mišiniais ir aibę eskizų su bandiniais. Bet pastangos pasiteisino – kartu su kolegomis 2008 metais pirmieji Lietuvoje pasiūlėme žmonėms įsigyti į maišelius sufasuotus pagrindinį, apdailinį bei dekoratyvinius molio tinkus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vežtis molio tinko iš svetur tikrai nereikia: dabartinis Lietuvos gamintojų tinkas yra aukščiausio lygio, be to, vežant kad ir iš Vokietijos dėl transportavimo graži idėja praranda ekologiškumo-ekonomiškumo aspektą bendrąja prasme. Čia puikiai tinka posakis: rinkis prekę lietuvišką!

Tekstas – Sauliaus Jackevičiaus. Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. spalio mėnesio numeryje.