Ne kiekviena uoga valgoma I
Aplink mus apstu augalų, turinčių sveikatai pavojingų vaisių. Vieni veša natūraliai, kiti auginami soduose ar daržuose, treti natūraliai išplitę gamtoje. Susipažinkime su viliojančiais, bet pavojingais vaisiais.
Atsargiau su bulvėmis!
Pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose apie Europoje 1537 metais pasirodžiusias bulves teigiama, kad jos ilgai augintos kaip dekoratyviniai augalai, nes žiedai buvo neįprasti ir gražūs. Prancūzijos, Anglijos kulinarai mėgino maistui vartoti virtas uogas. Prūsijoje šie augalai tapo ne vienos mirties priežastimi, mat valgytos žalios uogos, kurios yra nuodingos. Tik XIX amžiaus pradžioje gumbai pradėti vertinti dėl maistinių savybių. Šiandien žinoma per 1 000 bulvių veislių. Visų valgomi tik gumbai, o žaliosios dalies, juo labiau uogų, neliečia niekas. Pažaliavusios ar sudegintos bulvės taip pat netinka maistui.
Ir su pomidorais!
Beveik visi su bulve besigiminiuojantys augalai ar jų dalys pavojingi sveikatai. Apie 1550 metus į Europą iš Amerikos žemyno atvežti pomidorai iki XIX amžiaus pabaigos auginti daugiausia kaip dekoratyvūs augalai. Vos pradėjusiose augti, dar neprinokusiose uogose (ne vaisiuose!) yra nemažai solanino ir kitų alkaloidų.
Nesusiviliokime karklavijo uogomis!
Drėgnuose miškuose, paupiuose, paežerėse auga karklavijai (Solanum dulcamara). Jų žiedai panašūs į bulvių, violetiniai, rečiau balti ar rožiniai. Ryškiai raudonos, blizgančios, sultingos uogos vilioja liepos mėnesį. Nors jos yra saldoko skonio, bet geriau neliesti, kaip ir viso augalo. Visose karklavijo dalyse gausu alkaloidų solaceino ir solanino, rauginių medžiagų, saponino, o uogose – ir glikozido dulkamarino, chinino rūgščių ir kitų mūsų sveikatai kenksmingų medžiagų.
Neragaukime šunvyšnių!
Žalumoje švyti, žvilga maždaug vyšnios dydžio juodos vaistinių šunvyšnių (Atropa bella-donna) uogos. Jos iki pusės apgaubtos taurelių. Tai 50–100 cm aukščio daugiamečiai žoliniai augalai su storais, apskritais šakniastiebiais. Stiebas stačias, šakotas, žalias, rausvai violetinio atspalvio, apkibęs trumpakočiais ir lygiakraščiais lapais. Šių augalų paragavus, gali sutrikti žmogaus kalba ar pakisti judesiai. 10–20 uogų yra mirtina dozė. Šunvyšnių neturėtų patekti į pašarą. Galvijams pakanka suėsti 60 g sausos žolės, ir virškinimas sutrinka. Antys, ožkos, triušiai ne tokie jautrūs ir apsinuodija rečiau.
Mažais kiekiais šunvyšnių uogos vartojamos homeopatijoje ir buityje. Jomis dažomas raudonas vynas. Viduramžiais šių uogų buvo dedama į vyną ir alų. Merginos atropiną (pavadinimas kilęs nuo lotyniško šunvyšnės vardo) lašindavo, kad akys būtų gražesnės – blizgėtų, išsiplėstų lėliukės.
Pixabay nuotr.
