Paprikų agrotechnikos ypatumai

Saldžiosios paprikos šviesamėgės. Kai trūksta šviesos, jos nustoja augusios, atžalos tampa trapios, lapai pagelsta. Daugiausia šviesos reikia formuojantis 3–4 lapeliams ir vaisiams.

Palankiausia temperatūra augimo ir derėjimo periodu turi būti 20–25 ºC dieną ir 17–20 ºC naktį, santykinis oro drėgnis – 70–80 proc. Aukštesnėje nei 30 ºC temperatūroje žydinčios paprikos prastai mezga, meta užuomazgas, aktyviai augina lapus. Priešingai nei pomidorus, jas reikia dažnai laistyti šiltu vandeniu, bet negausiai.

Kai dirvos paviršius išsausėja ar šaknys perdžiūsta, sumažėja pumpurų ir užuomazgų skaičius, žiedai negali apsidulkinti, pradeda gelsti lapai. Vaisiai būna smulkūs, nekokybiški, vėliau sunoksta. Labai šlapioje dirvoje ar laistant šaltu (mažiau nei 15 ºC) vandeniu, pablogėjus šilumos režimui, pradeda kristi žiedai, užuomazgos, užpuola pašaknio ir kitos grybinės ligos. Kai šiltnamyje oras per drėgnas, žiedadulkės pasidaro negyvybingos. Ant vaisių gali atsirasti įtrūkių. Be to, jie sutrūkinėja, jei staiga naktį oras atšąla, o žemė šiltnamyje būna įkaitusi.

Paprikas tręšti reikia dažniau nei pomidorus (šviežias mėšlas netinka), bet po truputį, nes nepakenčia didesnės druskų koncentracijos. Ankstyvuoju augimo tarpsniu iki žydėjimo joms reikalingesnės azoto trąšos, o žydėjimo, vaisių formavimosi ir nokimo periodais – fosforo ir kalio. Per visą vegetaciją, be pagrindinių elementų, reikia magnio, kalcio, boro, cinko, mangano. Dėl jų trūkumo lapai būna smulkūs, deformuoti, gelsta. Kai nepakanka kalio ir boro, sukasi apatiniai lapai, o jei cinko, magnio, molibdeno – viršutiniai. Tam turi įtakos ir per aukšta oro temperatūra. Reikėtų patikrinti, ar augalų neužpuolė voratinklinės erkutės, amarai. Tuomet lapai irgi ima suktis.

Kere turėtų būti 3–4 patrumpintos šakos (ant kiekvienos – ne daugiau kaip po tris užuomazgas), ūglius žemiau stiebo atšakų naudinga pašalinti. Žemaūgių paprikų genėti nereikėtų. Net ir lauke, kad neišvirstų, šių daržovių geriau nekaupti, o tik pririšti prie kuoliukų ar ištemptų vielų.

Artėjant rudeniui, maždaug rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, rekomenduojama pašalinti vėlyvus žiedynus ir kero viršūnę. Tuomet greičiau bręsta vaisiai. Jie skinami praėjus 7–8 savaitėms po žydėjimo nevisiškai prinokę, kad likusieji ir užuomazgos gautų daugiau maisto medžiagų ir greičiau augtų. Kai vaisiai subręsta, įgauna veislei būdingą spalvą. Taip nutinka praėjus 120–140 dienų po daigų pasirodymo.

Pixabay nuotr.