Piktžolės: ar tikrai tik „blogietės“?

Nemėgstame piktžolių ir net vadiname piktomis. Pirmiausia dėl to, kad ravėti reikia, o tarp jų iš tikrųjų yra gana piktų ir sunkiai išnaikinamų. Vis dėlto rasime ir valgomų, ir gana skanių, ir tokių, kurios padės mums lengvai nusistatyti sodo ar daržo žemės tipą: rūgšti, šarminė, derlinga ar skurdi. Pažinkime piktžoles ir apsidairykime aplinkui.

Mes jų nepageidaujame

Lietuvių kalbos žodynas byloja, kad piktžolė reiškia nenaudingą, kultūrinius augalus stelbiančią žolę. Darže piktžolėmis laikysime viską, kas augs tarp lysvių, stelbs daržovių daigus. Taip vadinsime viską, kas tiesiog augs ne vietoje, trukdys augalams, kuriuos puoselėjame ir auginame dėl naudos ir grožio. Nors tarp piktžolių yra tikrų gražuolių, sode, darže, vejoje mes jų nenorime matyti. Stengiamės, kad mūsų išrinktieji augtų be konkurencijos dėl saulės šviesos ir maisto medžiagų.

Ką jos sufleruoja?

Ar žinote, kad dauguma piktžolių auga tik tam tikro tipo dirvoje. Vienos mėgsta tik labai sausą, kitos – drėgną, trečios – rūgščią arba kalkingą. Tokia specifinė priklausomybė gali būti naudinga tiems žmonėms, kas pažįsta piktžoles, nes jos yra puikūs dirvos indikatoriai.

Kaip pažinti piktžoles? Pagelbės žinynai su nuotraukomis ir piešiniais, teminė literatūra, žurnalai. Pažinodami jas galėsime greičiau ir tiksliau nustatyti dirvos tipą konkrečioje teritorijoje. Pavienės nieko nereiškia. Kuo daugiau vienokių ar kitokių piktžolių auga 1 m², tuo aiškiau, kas yra mums po kojomis. Dar aiškiau tada, kai tokiame plotelyje auga 2–3 su konkrečiu dirvos tipu siejamos piktžolės. Tokiu atveju nelieka abejonių.

Kai kurios piktžolės nieko mums negali pasufleruoti, nes laikomos kosmopolitėmis, t. y. paplitusios visur ir auga skirtingo tipo dirvose. Tokios yra paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale), dirvinės pienės (Sonchus arvensis), paprastosios takažolės (Polygonum aviculare), trikertės žvaginės (Capsella bursa-pastoris).

Tai įdomu

Ar dirva rūgšti, ar šarminė, galima sužinoti ir kiek kitokiu būdu. Pagelbės juoduogis šeivamedis, o tiksliau – jo vaisiai. Sultys gali atstoti lakmusą: šarminėje terpėje jos tampa žalios, o rūgščioje – raudonos. Pasisemkite sodo žemės, įberkite pusę stiklinės ir pripilkite vandens, pamaišykite ir leiskite pastovėti apie pusvalandį. Tada įlašinkite juoduogio šeivamedžio vaisių sulčių, stebėkite spalvą.

Pixabay nuotr.