Pušies ūglių genėjimas
Važiuodama namo vis matydavau gražiai nugenėtas kaimyno pušeles. Iš tolo jos atrodė kaip minkštučiai debesėliai, kompaktiški medeliai, neturėjo netvarkingai styrančių šakų. O štai maniškė gerokai paaugusi kalninė pušelė vis dar leido ūglius tiek, kiek norėjo. Pasiryžusi ją apgenėti ir paformuoti šakeles paprašiau kaimyno patarti ir pabandžiau.
Apsiginkluojame
Pirmas patarimas – neskubėti. Reikia sulaukti gegužės ir to momento, kai pušų ūgliai būna gerokai ūgtelėję, sprindžio dydžio. Tik tuomet juos galima nulaužti, jei medelis nedidelis, arba nukirpti žirklėmis, sekatoriumi, jei jis jau yra gerokai paaugęs. Paprastai senesni medeliai leidžia storus ūglius, kuriuos nėra lengva nulaužti. Be to, to padaryti gali nepavykti. Jie tiesiog sulinkta ir nelūžta.
Einant genėti pušų, reikėtų apsiginkluoti net tik žirklėmis, bet ir guminėmis pirštinėmis, apsivilkti darbinius drabužius, kurių būtų negaila išmesti. Mat iš medelių žaizdų teka sakai. Nuogos rankos ir drabužiai jais greitai aplimpa. Apsivelia sakais ir sekatorius. Žinoma, genint mažutę pušaitę to bijoti nereikia, tačiau prie didelio medelio teks pasilenkti, praskirti šakas ir prasibrauti giliau į lają. Tuomet ir pravers visos šios priemonės.
Be to, prireiks ir kibiro – į jį mesite nugenėtus ūglius. Sakysite, kam jie mums. Iš tiesų tie ūgliai pravers.
Tekstas ir nuotrauka Česlavos Deinarovič
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2020 m. gegužės mėnesio numeryje.
