Pušų genėjimo subtilybės

Ko reikia genėtojui mėgėjui genint gyvatvorę ar didesnį pavienį augalą? Kopėčių, virvutės, kuoliukų, figūrinio karpymo formelių. Įrankių: sekatoriaus, genėjimo peilio, sodininko žirklių, pjūkliuko. Ir, žinoma, išmanyti, ką, kur ir kada kirpti.

Kalninių pušų bumas

Maždaug nuo 1985 metų beveik dešimtmetį Lietuvoje, bent jau apie Kauną, truko kalninių pušų sodinimo bumas. Dubravos medelyne jų parduodavome po keliolika tūkstančių per metus. Daugumą pirko miestas, kolūkiai, kelininkai, bet ne mažiau – ir privatūs asmenys. Statėsi namus ir želdinosi aplinką. Dažnai sodindavo pušų gyvatvorę nuo kelio ar kaimyno. Prižiūrėti, žinoma, mokėjo retas. Sodino į derlingą dirvą, dažnai ir patręšdavo (dar ir dabar ne vienam lietuviui tiesiog rankas niežti tręšti spygliuočius, ypač kai reklamose siūlomos „geros trąšos spygliuočiams“), o genėti, formuoti pamiršdavo arba tai darydavo gerokai pavėlavę ir nemokšiškai. Dabar tų gyvatvorių beveik nelikę, o ir vejoje augusios pavienės kalninės pušelės daug kur iškirstos. Nė trisdešimt metų nesulaukusios. O juk senesni augalai gerokai vertingesni.

Ką rinktis gyvatvorei?

Tai nuo ko pradėti? Nuo sodinimo. Gana gražias gyvatvores galime suformuoti iš kalninių (Pinus mugo), žemųjų (P. pumila), melsvųjų (P. parviflora) pušų. Žinoma, ir iš daugelio kitų rūšių žemaūgių dekoratyvinių veislių augalų, bet tai būtų brangoka. Beje, melsvąsias pušis esu linkęs vadinti smulkiažiedėmis (lotyniškas pavadinimas kilęs iš žodžių parvus ‘menkas, smulkus’, florus ‘žiedas’). Melsvoji – pavadinimas klaidinantis, mat melsvus spyglius turi ne viena rūšis ir keliolika jų veislių. Kodėl iš šių trijų? Kalninė ir žemoji jau natūraliai auga krūmais, todėl tankios nuo pat žemės, o smulkiažiedė bene lengviausiai pakelia karpymą ir neblogai atželia. Gi šiaip visos pušys – šviesamėgės, todėl dažniausiai jų lajos nebūna tankios, pavėsyje retėja.

Dažniausiai „genima“ rankomis

Pasodinome kalnines pušeles, ne skiepytas, o sėklines. Sodinti geriausia 30–50 cm aukščio, kuo tankesnes. Tokių pirmais metais galime negenėti. Jei sodinome aukštesnes – genėkime. Viską laiku ir tinkamai atliekant mums nereikės jokių įrankių, nebent kibiro nuskintiems ūgeliams surinkti. Taigi rudenį ar žiemą pušelių neliečiame. Pavasarį, kai pumpurai išsprogsta ir ūgeliai paauga ne mažiau kaip 4 cm…

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. balandžio mėnesio numeryje.

„Shutterstock“, Česlavos Deinarovič nuotr.