Sėklų paruošimas sėjai
Daugelio daržo augalų ir medėjančių kultūrų sėklos dygsta geriau, jei prieš sėją paruošiamos. Pravartu prisiminti, ką apie tai yra sakęs garsus sodininkas Richardas Schröderis (1822–1903).
Anksti pasėjamos ir greitai sudygstančios sėklos, pavyzdžiui, kopūstų, ropių, griežčių, nereikalauja jokio išankstinio paruošimo. Ir atvirkščiai – jei lėtai dygstančias sėklas (morkų, svogūnų, petražolių, salierų ir pan.) pamirkytume, jos sudygtų keliomis dienomis anksčiau.
Sėkloms mirkyti naudojamas švarus lietaus arba ištirpusio sniego vanduo, o tokio neturint – minkštas iš tvenkinio arba upės, kuris bet kokiu atveju geresnis už mineralinį, t. y. kietą iš šaltinio. Kai kurie stebėjimai liudija, kad tirpdamas sniegas ypač gerai veikia kietas sėklas ir sėkmingai naudojamas tiek joms mirkyti, tiek pasėtoms į vazonėlius uždengti vietoj laistymo. Rezultatai paprastai būna geri. Vandens kiekis turi būti keletą kartų didesnis už sėklų tūrį. Jei jis paruduoja, reikia pakeisti šviežiu.
Sėklos mirkomos tokios temperatūros vandenyje, kokia yra joms dygti palanki temperatūra. Mirkymo trukmė priklauso nuo jų kietumo. Sužinoti, kada sėklos visiškai išmirkusios, galima pagal išvaizdą: tūris padidėja, o jos suminkštėja. Su stambiomis (pavyzdžiui, žirnių) taip nutinka po pusės paros. Kryžmažiedžių augalų sėklų nereikia mirkyti ilgiau nei parą. Svogūninių augalų sėklos laikomo vandenyje nuo dviejų iki trijų parų, o erškėtinių (žemuogių, aviečių, gervuogių) – nuo trijų iki penkių parų. Raudonžiedžių pupelių ir pusiau tropinių augalų sėklos lengvai pūva, todėl jų geriau visai nemirkyti.
Medėjančių augalų sėklas geriausia sumaišyti su drėgnu smėliu, kuris ne aukštesnės kaip 3–4 ºC temperatūros, neleidžiančios joms sudygti. Naudojamas smulkus upės smėlis. Jo kiekis turėtų būti ne mažesnis kaip 2/3 sėklų tūrio. Jei sėklos yra išdžiūvusiame uogų minkštime, smėlio padvigubinama.
Medėjančių kaulavaisinių augalų sėklų paruošimas gali trukti labai ilgai – visą žiemą. Obelų ir kriaušių sėklos iš pradžių laikomos sausame arba vos drėgname smėlyje, ir tik likus 3–4 savaitėmis iki sėjos jis smarkiau sudrėkinamas.
Sėklų laikymas šlapiame smėlyje, pasak R. Schröderio, smarkiai lenkia mirkymą vandenyje. Lėtai dygstančias svogūninių augalų sėklas galima priversti dygti, 1–2 savaites iki sėjos laikant šlapio smėlio mišinyje, 10 ºC temperatūroje.
Belieka nurodyti būdą, padėsiantį pažadinti senas, ilgai gulėjusias sėklas. Ypatingo dėmesio nusipelno chloruotas vanduo. Jis nemenkai skatina dygimą ir padidina daigumą. Šis būdas paprastas: viena dalis chloruoto vandens sumaišoma su šimtu dalių lietaus vandens ir šiame skystyje mirkomos sėklos. Chloruotą vandenį reikėtų laikyti tamsoje.
