Seniausi frankincenso (smilkalų) ir miros keliai
Įvairios dervos (styrakų, alojės, kvapiųjų kanarių, arba elemio, kopalų, pušų, kėnių) svarbios žmonijai. Tačiau nė viena iš jų nebuvo taip plačiai ir universaliai naudojama, taip garbinama ir neturėjo tokios milžiniškos ekonominės vertės, kaip smilkalai ir mira.
Prekyba kvapiosiomis dervomis prasidėjo maždaug 1800 pr. m. e. arba dar anksčiau, bet tikrąjį mastą ji įgavo tik II ir I tūkstantmečio pr. m. e. sandūroje, kai nedidelius krovinius galėjusį pakelti asilą pakeitė galiausiai prijaukintas vienkupris kupranugaris, arba dromedaras, kuris galėjo nešti iki 200 kg nešulių ir žingsniuodamas 3,2 km per valandą greičiu per dieną nueiti 40 km. Nuo pat šios reikšmingos revoliucijos vilkstinės su kvapiosiomis medžiagomis nesiliovė traukti per Arabijos pusiasalį iš Pietų Arabijos į šiaurę, kur per laiką įsikūrė tokie klestintys prekybos centrai kaip Petra ir Palmyra, o iš ten į visą Viduržemio jūros antikinį pasaulį, istorija mums paliko tik labai šykščių liudijimų apie tautas ir žmones, kurių pastangomis atsirado ir gyvavo šis smilkalų kelias. Net valstybės, tarp jų ir Pietų (Sabos ar Šebos) karalystė, klestėjusios maždaug dabartinio Jemeno teritorijoje, Laimingąja ar Derliąja Arabija — Eudaímon Arabía (Arabia Felix ar Arabia Beata) — virto senovės graikų vaizduotėje. „Visa Arabijos žemė kvepia nuostabiai maloniai, — savo Istorijoje rašo Herodotas, patikindamas, kad „tolimiausioms žemės vietoms teko visa tai, kas rečiausia ir gražiausia“, — Arabijoje — ir tik joje! — auga frankincensas (libanotas), mira, kasija, cinamonas ir ledanas (kvepianti gauruotojo švitrūno (Cistus ladanifer) derva). Visa tai, išskyrus mirą, arabai labai sunkiai gauna. Antai frankincensą renka degindami stirako sakus… nes frankincenso medžius saugo margos sparnuotos gyvatės.“
Tardamas, kad tik Arabijoje auga ir kasija bei cinamonas, Herodotas klydo, tačiau išties šie kvapmenys iš Indijos jūra buvo atgabenami į Pietų Indijos Adeno uostamiestį, ir toliau pergabenami į Viduržemio jūros kraštus ir Mesopotamiją.
Istorikams žinoma, kad Petra buvo nabatėjų genties sostinė. Nabatėjai buvo labai geri dykumos žinovai. Nabat arabų k. reiškia kasti arba prasikalti per akmenis iki gėlo vandens gyslos. Būdami labai tvirti ir užsigrūdinę dykumos nomadai, mokėdami išgauti vandenį tose dykumos vietose, kur nėra jokių šaltinių, o seklios upės po pavasario lietaus bemat išdžiūsta, jie ir kontroliavo smilkalų kelią. Manoma, kad nabatėjai įkūrė ir tas 65 pastotes su gėlo vandens šuliniais, kurias viena nuo kitos skyrė atstumas, kupranugarių karavano įveikiamas per dieną. Apie juos sakoma, kad jie nesėjo grūdų, t.y. nedirbo žemės, neaugino medžių, nestatė namų ir negėrė vyno. Nuo to momento, kai jie pradėjo gerti vyną, jie nustojo būti tikrais nomadais.
Petra buvo kaip tvirtovė ir jungiamasis punktas, kuriame kryžiavosi daugelis karavanų kelių ir vyko aktyvi prekyba. Ilgainiui Petra tapo itin turtingu ir įspūdingu miestu su nepaprasto grožio architektūra, bareljefais ir freskomis.
106 m.e.m. nabatėjų karalystė buvo nukariauta ir tapo Romos imperijos dalimi. Nabatėjai daugiau nebekontroliavo smilkalų kelio. Bet dar beveik 500 metų karavanai su kvapiosiomis dervomis traukė link Gazos ir kitų miestų, kur jų nešuliai būdavo pakraunami į laivus ir gabenami į Europą. Gaza yra senas Viduržemio jūros uostas, susijęs su smilkalų keliu.
Ir mūsų eros pradžią žymi istorija apie tris išminčius iš Rytų, atnešusius kūdikėliui Jėzui kvapiąsias frankincenso ir miros dovanas.
Plačiąja prasme smilkalų keliu vadinami visi maršrutai tarp kvapiųjų medžiagų kilmės vietų, daugiausia Arabijos pusiasalio bei Indijos, ir Egipto, Mesopotamijos bei Europos, tačiau siaurąja prasme — tai kelias iš Hadramauto sostinės Šabvos per Dedaną į Petrą, o iš jos į Viduržemio jūros uostą Gazą ar toliau šiaurėje esantį Damaską. Šiame maždaug 1800 km smilkalų kelyje, einančiame lygiagrečiai Radonosios jūros, buvo 65 pastotės, kurias viena nuo kitos skyrė atstumas, kupranugarių karavano įveikiamas per dieną.
Smilkalų kelio, arabiškai vadinamo tarik al-bachūr, svarbą parodo ir tai, kad visos trys didžiosios abraomiškosios tikybos — judaizmas, krikščionybė ir islamas — išsaugojo savo legendos apie Šebos karalienę versiją. Tad nors ir nėra istorinių liudijimų, kurie patvirtintų tikrai egzistavus Šebos karalienę, ir net pats šis titulavimas yra išlikęs tik žydišku malkat-šəḇā ir jo vertimo į graikų kalbą basilissa saba (βασίλισσα Σαβὰ) pavidalu, o jos islamiškasis vardas Bilkisė atsiranda tik pokoraninio laikotarpio aiškintojų raštuose, garsas apie „Pietų šalies karalienę“, kuri „atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties“ yra it kebli mįslė, kurią atminti galime tiktai sekdami karavanų paliktu neišsivedėjančiu frankincenso ir miros kvapo pėdsaku.
Parfumerė, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė
www.laimekiskune.lt
Pixabay nuotr.
