Sideratai: ką sėti?
Baltųjų garstyčių sėklos norma – 2–2,5 kg/a. Dažniausiai paliekami 12,5 cm pločio tarpueiliai. Garstyčios, pasėtos iki rugpjūčio 10 dienos, rugsėjo antroje pusėje pradeda žydėti. Žaliosios masės kiekis priklauso nuo drėgmės ir šilumos. Greitai augantys augalai ilgą, saulėtą ir drėgną rudenį jos gali užauginti nemažai (200–300 kg/a).
Šias garstyčias reikėtų aparti tada, kai žaliosios masės daugiausia, t. y. per žydėjimą. Sunkesnėse priemolio dirvose ji mineralizuojasi lėčiau, todėl įterpti būtina anksčiau. Lengvame priesmėlyje mineralizacija vyksta sparčiau, garstyčias galima aparti vėliau.
Baltosios garstyčios turi gausią šaknų sistemą, todėl geriau išpurena podirvį, pagerina dirvos struktūrą. Jos turi fitosanitarinį poveikį, apsaugo kitus augalus nuo pašaknio ligų. Žalioji masė gerina biologines ir fizines dirvos savybes. Baltosios garstyčios mažina dirvos piktžolėtumą.
Daugiametės varpinės žolės neprilygsta azoto turtingiems pupiniams augalams, tačiau kartais galima auginti jų greitai mineralizacijai pristabdyti. Įsėliui tinka ir šunažolės. Pastebėta, kad jos (net ir taikant daržų sėjomainą) išlieka kelerius metus.
Įsėliniai augalai išaugina nemažai žaliosios masės tik derlingose, užtektinai drėgmės turinčiose dirvose. Be minėtų augalų, gali būti sėjamos svidrės, barkūnai, facelijos, pupos, žirniai, vikiai ir kt.
Siauralapiai lubinai. Kai pakanka drėgmės, derlingesnėse dirvose šie augalai užauga daugiau kaip 1 m aukščio, gausiai šakojasi, šoninės atžalos ilgai žydi. Siauralapiai sideraliniai lubinai gerai auga ir dera visur, tačiau daugiau žaliosios masės susidaro derlingesnėse molio ir priemolio dirvose (450–1 000 kg/a). Juos rekomenduojama naudoti blizgančių ankščių tarpsnyje, kai turi daugiau sausųjų medžiagų (lignino, celiuliozės) ir dėl palankesnio anglies ir azoto santykio lėčiau ardoma organinė medžiaga. Žaliosios trąšos efektyvumas priklauso ne tik nuo įterpto kiekio, bet ir nuo cheminės sudėties. Bendro azoto kiekis siauralapiuose sideraliniuose lubinuose blizgančių ankščių tarpsniu yra didesnis nei geltonžiedžių lubinų – apie 3,2 proc. Apskaičiuota, kad į 1 a įterpus 500–700 kg žaliosios masės, dirva praturtinama 2,24–3,14 kg biologiškai švaraus azoto, o jos įterpus 900–1 000 kg – 4,03–4,48 kg.
Vienmetės piktžolės nepavojingos, nes jas galima išnaikinti tinkamai įdirbus žemę prieš siauralapių sideralinių lubinų sėją. Be to, pastarieji iš pradžių auga sparčiai, todėl nestelbiami. Iki žaliosios masės įterpimo vienmetės piktžolės visiškai subrandinti sėklų nespėja, todėl nepasidaugins.
Planuojant sėti lubinus, pavasarį pradžiūvusi dirva kultivuojama ir akėjama. Jeigu jie auginami lengvoje dirvoje ir ši per žiemą nelabai supuola, kultivuoti nebūtina, užtenka suakėti.
Siauralapiai, kaip ir kitų rūšių, lubinai pasiima maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių, iš kitiems augalams neprieinamų junginių, todėl jų tręšti neverta.
Tinkamiausia daigių sėklų norma – 20 kg/a. Siauralapių sideralinių lubinų negalima sėti per giliai, nes sėklaskiltės neiškeliamos į paviršių ir žūsta. Lengvose dirvose sėklas reikėtų įterpti į 3–4 cm, o sunkesnėse – į 2–3 cm gylį. Po sėjos molingą lauką lietus gali suplakti ir lubinai nepajėgia sudygti. Dirvos paviršiuje susidariusią plutelę naudinga suardyti lengvomis akėčiomis.
Geltonžiedžiai lubinai. Tinka įvairios veislės, tik svarbu, kad užaugtų kuo daugiau žaliosios masės. Geltonžiedžių lubinų vegetacijos periodas trunka 87–145 dienas. Esant pakankamam drėgmės kiekiui vegetacijos laikotarpiu, žaliosios masės derlius siekia iki 750 kg/a.
Geltonžiedžiai lubinai paprastai sėjami į sideraliniam pūdymui skirtą lauką. Juos galima auginti visose dirvose, tačiau lengvame smėlyje ir priesmėlyje dera gausiau už siauralapius lubinus. Turint sėklų, šie augalai gali būti sėjami ir sunkesnėse dirvose.
Kai tik laukas pradžiūsta, negiliai sukultivuojamas ir suakėjamas. Iki sėjos pakanka laiko, todėl, jei būtina, abu darbus galima pakartoti.
Daigių sėklų norma – 15–20 kg/a. Derlingesniame priesmėlyje ir lengvame priemolyje geltonžiedžių lubinų naudingiau sėti daugiau, o smėlyje – kiek mažiau. Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose sėklas reikia įterpti ne giliau kaip 3–4 cm, o sunkesniame priemolyje – 2–3 cm.
Pasėlius naudinga suvoluoti, kad augalai ar jų mišiniai vienodžiau ir greičiau sudygtų. Geltonžiedžiai lubinai paprastai netręšiami.
Iš visų pasėlinių augalų aliejiniai ridikai duoda didžiausią žaliosios masės derlių, jei dirvoje pakanka azoto. Sėklos smulkios, todėl labai svarbu įterpti ne giliau kaip 2–3 cm. Pasėjus giliau, ne visos jos sudygsta ir pasėlis būna retas. Tinkamiausia sėklos norma – 250–300 g/a.
Nedideliuose sklypuose, kur taikoma sėjomaina, aliejiniai ridikai gali būti sėjami pakrikai rankomis. Tuomet sėklas būtina įterpti akėčiomis ir lauką suvoluoti.
Rapsus nelabai tinka sėti ekologiniuose ūkiuose, nes pasėlių priežiūrai reikia chemikalų ir azoto trąšų. Tačiau po ankstyvųjų bulvių ir kitų daržovių, netgi po javų (palankų rudenį, jei pakanka drėgmės) žaliosios masės gali užaugti nemažai. Kaip žalioji trąša tinka ir žieminiai, ir vasariniai rapsai. Juos reikėtų pasėti rugpjūčio pirmomis dienomis. Vėliau jie išaugina mažai žaliosios masės.
Paliekami 7,5 arba 15 cm pločio tarpueiliai. Sėklos įterpiamos į 3 cm gylį. Prastai pasėtas lesa paukščiai, todėl reikėtų stengtis visas įterpti vienodai ir lygiai. Labai dideli nuostoliai būna pasėjus rapsus pakrikai ir po to apakėjus. Ūkininkams reikėtų priminti, kad kitais metais pasėliuose pridygsta rapsų ir juos tenka ravėti.
Pixabay nuotr.
