Šiuolaikiškos grindys sename name. Ar verta?
Pakeitę namo rąstus, mes simboliškai persiritome į kitą pusę. Patys dar nežinojome kokią, bet jautėmės jau paaugę – mažiausiai per sprindį. Pats baisiausias ir labiausiai legendomis apipintas etapas buvo baigtas. Į naują etapą žengėme kur kas drąsesni.
Taupydami laiką (o laiko savaitgaliniai remontai suryja be galo daug), mes vėl nusprendėme pasisamdyti meistrą nugriautos priemenės atstatymui. Tai turėjo būti nesudėtingas karkasinis statinys, tiksliai atkartojantis prieš tai buvusį priestatą. Jei ne vargana sienų būklė, pats dydis ir planas mums tiko idealiai. Su itin plepiu vietiniu meistru suderinę visas subtilybes (užsiprašė tikslaus brėžinio, naudojamų medžiagų aprašymo ir pan.), grindų nusprendėme imtis patys. Šio darbo nebuvo imtasi „iš inercijos, neturint ką veikti“ – dalis grindų jau buvo nukasta į namą vedant vandenį ir kanalizaciją. Kitoje dalyje žiurkės ir kurmiai buvo iškėlę tokius kupstus, kad tiesiai kojos nebuvo galima pastatyti, o dar netvirtai varlinėjantys vaikai nuolat pakliūdavo į grindų spąstus.
Grindis reikėjo remontuoti, bet čia jau kilo ir nedrąsių pasvarstymų: „O jeigu nuspręstume gyventi nuolat?“ Nesinorėjo po kelerių metų, apsisprendus persikraustyti, vėl viską daužyti lauk. Jei Jūs remontuojatės sodybą ir viduje jaučiate mažą kirminuką, kuris tyliai sako „O galbūt kada nors?“, tuomet labai rekomenduoju apsvarstyti ir įsirengti šiuolaikiškas grindis.
Storų lentų grindims rasti sunku
Paprastai kaimo sodybose senąsias grindis atstoja tiesiog labai storos lentos, prikaltos ant suguldytų sijų, kurie arba apkasti įvairiomis statybinėmis šiukšlėmis, smėliu, arba ne. Po durų stakta paprastai būna išpjauta nedidukė anga, kuri užtikrina vėdinimą po grindimis. Ir viskas. Jei ne graužikai, drėgmė, tokios grindys gali gyvuoti labai ilgus metus. Jei sodyba tikrai teliks vasarviete, rekomenduočiau labai nebrokuoti senųjų lentų ir keisti tik tas, kurias tikrai reikia. Viena iš priežasčių – šiuolaikinių grindų storis: kiek esu radusi, didžiausias tesiekė 3,5–4 cm (mūsų sodyboje senosios grindų lentos – apie 5 cm storio). Storesnės lentos dažnai vadinamos „dilėmis“ ir grindų pardavėjai jų neturi.
Senose sodybose taip pat labai dažnai pasitaikantis reiškinys – amžiaus purvo sankaupos. Taip, purvo. Skyrus porą savaitgalių grindų šveitimui (jokių aukšto slėgio plovimo įrenginių ar smėliavimo!), galima atrasti, kad tos grindys ne tokios ir blogos. Gal netgi be galo gražios, su praeities raštais: įdubomis, įbrėžimais ar iškritusia šaka. Juk būtent tai ir suteikia išskirtinumą, juk būtent tokius raštus renkasi rustic stiliaus mėgėjai. O kam mokėti už imitaciją, jei tau po kojomis – originalas?
Apsisprendus pakeisti visas grindis, verta pagalvoti apie grindų šiltinimą. Tinkamai įrengus šiltinamąjį sluoksnį, išliejus betono sluoksnį, jau galima rinktis įvairesnes grindų dangas: bus kur kas šilčiau, o ir žiurkės iš apačios į trobą nebesilauš. Tam reikia gerai paskaičiuoti, kokį grindų „sumuštinį“ darysite. Būdami entuziastai, mes (tiksliau – mano vyras) drąsiai šovėme, kad kasime mažiausiai 50 cm gylį visuose kambariuose. Kad nepritrūktų. Kasti grindų sluoksnį nėra lengva. Didžiausia problema – karučio užstūmimas kaskart į didesnį aukštį, nes pamatai ir grindys niekur nedingsta. Lentų tiltai ir keliai buvo nusidriekę per visus kambarius, ratu aplink visą namą. Pakasus giliau, vėl išlindo vietinis riebusis drėgnas molis. Dar ir sunkus: porąkart pasėmus, karutis pasidarydavo per sunkus. Vis dėlto vyras šį darbą įveikė pats vienas. Virtuvėje (kol dar buvo jėgų, ir lauko durys arti) nukasė kone metrą (kad tik nepritrūktų). Vėliau entuziazmas ir jėgos nuslopo, tad kitose patalpose grindų gylis laipsniškai mažėjo iki kuklių 40 cm pačiame tolimiausiame kampe.
Išsinuomoję nivelyrą, visur sulyginome žemes, pylėme smėlį („tik iškasiau ir vėl atgal vežti?“), vėl lyginome ir vibravome. Šiame etape tikriausiai amžinai nesutars dvi meistrų stovyklos: vieni kategoriškai šauks, kad reikia juodgrindžių (pirmo betono sluoksnio), kiti – kad nereikia. Sunku pasakyti, kurie iš jų teisūs, nes abiejų pusių argumentai ganėtinai teisingi (arba pritempti iš legendų).
Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. lapkričio mėnesio numeryje.
