Šliaužiantieji rajūnai: kaip juos išgyvendinti?

Be namelio

Šliužai apsigyvena ten, kur drėgna, vėsu ir daug sultingo maisto. Nesvarbu, ar jis saldus kaip žemuogės, ar prėskas kaip žolė, ar aitrus kaip svogūnai. Dieną, ypač jei lauke karšta, šliužai slaptose vietelėse lindi, bet vos tik ima temti – išsiruošia į medžioklę. Šliaužia lėtai – juk teturi vieną koją! Kelią šie moliuskai viršutiniais čiuptuvais, kurių galuose yra akys, apžiūrinėja, o apatiniais čiuptuvais jį apčiuopia. Kilus pavojui, gyvūnėliai čiuptuvus ir akis į kūną įtraukia ir apmiršta.
Vos tik pasiekia trokštamą maistą – šliužai nieko nebemato ir negirdi. Jie gali maitintis daugelio rūšių augalais, bet kuriomis jų dalimis ir organais. Lapus, žiedus, vaisius – viską su vienodu apetitu šiurkščiu kaip dildė liežuviu (ant jo yra dantų!) nušluoja. Šliužai neskubėdami, kol skylių neišgraužia – neatstoja, o paskui jas platina. Nepavargdami, nesiilsėdami sotinasi, kol saulutė pateka. Tada – atgal į slėptuvę, kad kaitra kūno neišdžiovintų.
Šliužai labai vaisingi, ypač drėgnais metais. Kiekvienas gyvis gali padėti iki 500 kiaušinėlių. Nors galvelė maža, bet jis nutuokia, kad palikuonims bus saugiau, jei kiaušinėlius padės ne visus iš karto, o po 10–30 vienetų. Reikia vos trijų savaičių, kad išsiristų mažučiai nuogi moliuskai ir tuoj pat imtų godžiai maitintis ir augti. Kiekvienas šliužas gyvena kelerius metus. Peržiemoti jis gali būdamas bet kokio amžiaus, net kiaušinėlio stadijos.

Su nameliu

Soduose gyvenančios sraigės atrodo tauresnės nei nuogi šliužai. Kiekviena turi po gražią raitytą, dažnai spalvotą kriauklę. Sraigės juda kur kas lėčiau – juk ant nugaros nešasi namą! Bet jos lengvai užsiropščia į kelių metrų aukštį. Kiekvieną kartą grįžti į slėptuvę nėra prasmės, todėl dažniausiai sraigės prisisiurbia prie pumpuro pagrindo, ūglio ar lapo, kur leidžia dienas ir naktis, kol ateina laikas maitintis ir daugintis.

Agrotechninės priemonės

Kad nesijaudintumėte dėl sraigių ir šliužų puolamų augalų, kruopščiai ir laiku atlikite visus numatytus darbus:
* naikinkite piktžoles ir retinkite per tankiai augančius augalus;
* įsitikinkite, kad dirvoje nėra skylių – į jas šliužai deda kiaušinius;
* sukaskite dirvą rudenį, po šalnų, kad paviršiuje likę kiaušinėliai spustelėjus šaltukui sušaltų;
* laistykite saikingai ir geriau rytais, o ne vakarais;
* neberkite storo mulčio sluoksnio – po juo šliužai mėgsta slėptis dieną;
* mulčiuokite plonai sausomis dygiomis medžiagomis (kapotais šiaudais, dilgėlėmis, pušų spygliais ir žievėmis, medžių skiedromis);
* sudarykite palankias sąlygas įsikurti natūraliems šliužų priešams (ežiams, kirstukams, paukščiams, driežams, rupūžėms).

Nepadeda? Yra dar du keliai…

1. Privilioti ir surinkti. Ant žemės pridėkite šlapių skudurų, drėgnų lentų ar kitų daiktų. Gelbėdamiesi nuo karščio ir sauso oro, šliužai slėpsis po šiomis priedangomis ir jūs galėsite juos lengvai sunaikinti. Atokiau nuo moliuskų mėgstamų augalų primėtykite kopūstų, salotų lapų. Pasėkite jų mėgstamų daržovių (špinatų, salotų, garstyčių, dobilų) toliau nuo daržo – tegu šlamščia ir neliečia jūsų derliaus.
Šliužai labai mėgsta alų: vieni sodininkai teigia, kad jiems labiau patinka šviesus, kiti – kad tamsus. Įpilkite gėrimo į stiklainius ir įkaskite į žemę, kad kyšotų tik angos. Ryte puotautojus išneškite iš sodo. Negali jie atsispirti ir greipfrutų kvapui.
2. Ribokite šliužų ir sraigių eitynes. Augalus galite nupurkšti kava, praskiestu levandų aliejumi, paparčių, pomidorų lapų užpilu, aitriųjų paprikų nuoviru – mažiesiems padarėliams tai nepatinka. Nemėgsta moliuskai ir žmogaus plaukų. Judėjimą daro nepakenčiamą aplink augalus supiltos pelenų, negesintų kalkių, superfosfato, aštrių geldelių, akmenėlių, kiaušinių lukštų užtvaros. Šliužai ir sraigės taip pat vengia druskos. Šis produktas gali pakenkti ir augalams, ir dirvai, tad jo reikėtų pilti ant polietileno ar kitos dangos ir prieš lietų ar laistymą nuimti, kad neištirptų. Lysves pravartu atitverti siaurais plastikiniais kanalais, pilnais vandens.

Pixabay nuotr.