Sodyba, kurioje gera ilsėtis
Kada sodybos turėjimas džiugina? Tada, kai savaitgaliais sodyboje ilsimasi, o ne dirbama. Anykščių rajone, prie Virintos upės vasaras leidžiantys Rasa ir Almantas sako, kad jie seniai svajojo turėti sodybą prie vandens, bet jau iš pat pradžių planavo visus svarbius darbus joje nudirbti darbo dienomis, o savaitgalius leisti ilsintis, bendraujant su draugais.
Sodyba, kurioje šį kartą lankomės, įkurta gražioje Anykščių regiono vietoje, kurios išskirtinis bruožas – kraštovaizdžio įvairovė. Tai – upių slėnių, senslėnių ir ežerų, miškų, unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio parkas. Štai tokia aplinka gali didžiuotis Rasa ir Almantas. Šalia jų sodybos tekanti Virinta išteka iš Utenos rajone esančio Virintos ežero ir įteka į Šventąją. Ji kiek primena Dzūkijos Ūlą: vėsi, bet ne tokia srauni, nes platesnė; ja lygiai taip pat įdomu plaukti baidarėmis.
Svetainė matuota centimetrais
„Šie kraštai yra mano vyro gimtinė. Jo tėvai kažkada gyveno šalia esančiame kaime, vyras čia ir į pradinę mokyklą yra ėjęs. Mums labai norėjosi upės, ir kai ieškojome sodybos, ši vieta labai patiko, nepaisant to, kad čia stovėjo senas namas be langų. Buvome nusižiūrėję ir sodybą šalimais, bet kol apsižiūrėjome, joje jau nauji savininkai įsikūrė. Vyras, gailėdamas anos, prarastos, mane į ją nusivežė, o man iš karto į akį krito ši, buvusi šalia. Pradėjome ieškoti savininkų, radome, susitarėme ir nusipirkome“, – pradeda pasakoti Rasa.
Šeimos namas – rąstinis, statytas naujai. „Šioje vietoje stovėjo labai senas namas, jis jau ir langų neturėjo, būklė buvo tokia prasta, kad klausimų apie jo restauravimą net nekilo. Rentėme naują ant senų pamatų, išlaikydami buvusio namo dydį. Man gal kartais tų 20 centimetrų ir pritrūksta, bet yra kaip yra, turim ką turim“, – šypsodamasi pasakoja Rasa. Rąstinio namo norėjo Almantas, o Rasai šis sprendimas buvo priimtinas dėl natūralumo. Pasak moters, didelis privalumas gyventi tokiame name vasarą: paprastai kondicionieriaus nereikia, namuose vėsu; tik kai vasarą ilgai laikosi karščiai, tenka atsivėsinti papildomai. Pasak šeimininkės, šis namas yra kvėpuojantis žiemą–vasarą. Žiemą tereikia pasikūrus židinį palaukti kelias valandas, ir namuose ima tvyroti malonaus komforto jausmas. Įrengti ir elektriniai radiatoriai, jei prireikia, įjungiami ir jie. „Namas apie 100 m2 ploto, jį projektavo architektas. Mes išsakėme savo norus. Dabar, jau gyvendami, galime pasakyti, kad planas visai neblogas. Žinoma, viskas ateina su patirtimi, ir tik realiai gyvendamas gali suprasti, kurie sprendimai buvo netinkami. Man pirmame aukšte mažoka vietos: projektuodami namą, šalia svetainės numatėme atskirą patalpą būtiniausiems daiktams susidėti, tad dalį ploto iš svetainės turėjome atimti. Dabar linksma prisiminus, bet tada viską centimetrais matavome. Pirmame aukšte turime virtuvę, vonios kambarį, svetainę su išėjimu į terasą. Terasa įrengta rytinėje namo pusėje, todėl visada malonu joje pasėdėti. Viršuje turime tris miegamuosius, dabar vienas jau beveik virto mano darbo kambariu. Karantinas viską pakoregavo, darbas ir mokslai vaikams virto nuotoliniais, teko prisitaikyti“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Namo pamatai akmeniniai, juos restauravo tas pats meistras, kuris namo viduje įrengė didelį akmeninį židinį. Stogas dengtas skarda ir apšiltintas, todėl šeimininkai labiau girdi lietvamzdžiais čiurlenantį vandenį, o ne švelnų lietaus šnarėjimą ant stogo, kuris porą veikia raminančiai.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. vasario mėnesio numeryje.
