Sodyba „Perlytė“ – Kalėdų Senelio rezidencija
Prie pat Dusios, nedideliame Metelytės kaime, Alytaus rajone, yra sodyba, kurią žiemos meto rezidencijai jau antrus metus iš eilės pasirenka ne kas kitas, o Kalėdų Senelis. Mes šioje sodyboje apsilankėme vasarą, tačiau ir karščiausiomis vasaros dienomis čia radome kalėdinėmis dekoracijomis išpuoštą… ne, ne sodybos pastatą, o vieną iš keturių metų laikų palapinių.
Andrius ir Renata Perliai sako, kad jų ateities planus pakoregavo kieme liepas išvarčiusi vėtra, pandemija ir karantinai. Visi šie įvykiai ir susiklosčiusios situacijos leido išsigryninti tikslus, atrasti naujus pomėgius, sukurti kažką sau, o kartu ir kitiems, galiausiai – net Kalėdų Senelį sudominti naujai įrengta ir dekoruota rezidencija.
Liepa griuvo ant tvarto…
„Ši sodyba yra močiutės. Čia gimė, augo mano tėtis, čia prabėgo ir mano vaikystė. Močiutei mirus, sodybą paveldėjome mudvi su pussesere. Visi labai stebėjosi, kaip čia mes taip taikiai su pussesere viską pasidalijome. Natūraliai taip išėjo, nesipykome, vienas kitam netrukdėme, atvirkščiai – palaikėme, o dabar kiekvienas tvarkosi sau, abu savo pusėse. Bendras plotas – 1 ha“, – pradeda pasakoti Andrius.
Sodyba įsikūrusi prie Dusios ežero, visai čia pat – Lazdijų rajono riba. „Ant kranto turime riboženklį, ties sodybos riba prasideda Lazdijų rajonas, sodybos žemė tęsiasi iki pat Lazdijų rajono krašto. Juokauju taip: šienauju žolę Alytaus rajone, iki pat Lazdijų rajono“, – juokdamasis sako Andrius. Pašnekovas teigia, kad pradžioje jis su šeima čia atvykdavęs tiesiog pailsėti prie ežero, iš dirbtų darbų tebuvo pievos šienavimas. Tačiau vieną dieną viskas ėmė ir pasikeitė. Prieš penkerius metus vėtra, kurių šiuose kraštuose kartais pasitaiko, išvertė sodybos kieme kelias liepas. Viena iš jų nuvirto ant lauko virtuvėlės ir ją sugriovė, kita krito tiesiai ant tvarto. Čia augusias liepas dar apie 1960 metus sodino Andriaus tėčio pusbrolis. Jos buvo jau senos, patręšusios, vėtros neatlaikė, pradėjo griūti. „Tvartas buvo prastos būklės, o, medžiui ant jo nuvirtus, reikėjo kažką spręsti: ar jau imti ir nugriauti, ar bandyti atstatyti. Tai buvo postūmis veikti. Visi sakė „griauk, bus pigiau“, o aš užsispyriau. Tikėjau, kad iš seno statinio su visai nedidelėmis sąnaudomis galima padaryti kažką gražaus. Pirmiausia pakeičiau stogą, ir metus tvartas mums tarnavo kaip sandėliukas. Prasidėjus pirmam karantinui, atvažiavau čia ir pradėjau dirbti. Sugalvojau vieną sieną viduje pakeisti, tada dar vieną, o tada gimė mintis pasidaryti iš tvarto vasarnamį“, – apie užgimusią idėją pasakoja sodybos šeimininkas.
Dabartinis vasarnamio vaizdas nė iš tolo neprimena čia kažkada stovėjusio tvarto. O vasarnamio projektas buvo įgyvendintas labai greitai – galima sakyti, per metus. „Padėjo du karantinai. Pirmas karantinas ypač, nes tų metų žiema buvo švelni, ir man čia atvažiavus užtekdavo pasijungti elektrinį radiatorių ir dirbti. Šeima būdavo Vilniuje, o aš čia dirbdavau. Vasarnamio reikėjo visų pirma mano šeimai, na, ir tam, kad turėčiau kur pakviesti draugus. Patys čia būname pirmiausiai dėl to, kad turime prižiūrėti nemažą sodybos teritoriją. Šienaudamas vis galvodavau, kaip pritaikyti erdvę ne tik sau, bet ir kitiems – kad žmonės galėtų tiesiog atvažiuoti, pasistatyti palapinę ir ramiai stovyklauti prie Dusios. Besvarstydamas sugalvojau pats prisipirkti palapinių ir jas pastatyti. Mūsų palapinės nėra įprastos – jose yra po normalią lovą, spintelių daiktams pasidėti. Kiekviena iš palapinių yra išpuošta metų laikų tematikos dekoracijomis. Šalia kiekvienos iš jų stovi nedidelis statinukas-virtuvėlė, kuriame yra visko, ko reikia pasigaminti maistui. Nors, tiesa, daug kas galvoja, kad tai – tualetas… O man reikėjo sprendimo, kur pasidėti maistą, kur užsiimti jo ruoša, palapinėje viso to nesinorėjo. Lovos – dviem vaikams ir tėveliams. Bendrai dekoruoti palapinių vidų sugalvojau dėl to, kad prisikaupė įvairiausių dekoracijų. Dabar turiu keturių metų laikų stovyklavietę. Kiekvienoje palapinėje atrasite vis kitą metų laiką“, – sako Andrius. Palapinės yra keturvietės, bet, keičiant lovų skaičių, keičiamas ir jose apsistoti galinčių svečių skaičius. Pašnekovas užsimena, kad turi dar daug idėjų: pavyzdžiui, planuoja pastatyti ežere plaukiojančią palapinę.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. gruodžio mėnesio numeryje.
