Tuščių kišenių ūkis
Judita ir Aidas Rinkevičiai, gyvenantys Didžiosios Trakiškės kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje, atsikraustė čia iš Garliavos. Kaip patys sako, jiems dar toli iki instagraminių vaizdų, tačiau jie atkakliai gražina savo sodybą ir, kurdami joje jaunos šeimos istoriją, kreipia jos gyvenimo ritmą nauja linkme.
Kaip gyvena Rinkevičiai, galima pamatyti ir perskaityti Juditos „Tuščių kišenių ūkio“ Facebook paskyroje. O kodėl būtent taip pavadintas šis puslapis? Pasirodo, jo pavadinimą sugalvojo viena iš Rinkevičių dukrų. Mergaitė pasakoja: „Kartą turėjau ant dviračio tokią vėliavėlę, joje buvo pavaizduotas meškiukas su išverstomis kišenėmis. Kai nusprendžiau žaisti ūkį, sugalvojau, kad ta vėliava bus mano ūkio, o jis pats vadinsis Tuščių kišenių ūkiu.“ Judita tuo metu pagalvojo, kad pavadinimas visai neblogai apibūdina ir jų sodybos kryptį: „Pas mus – kaip ir ūkis, bet toks iš tuščio į kiaurą. Kodėl gi jo taip nepavadinus? O savo puslapyje terodau paprastą mūsų gyvenimą. Iki tol aš pati akimis rydavau visą informaciją apie sodybas, ir pačiai buvo smagu kažką pasidarius tuo pasidalyti. Žmonių susidomėjimas sodybų reikalais – didžiulis; pastebėjau, kad per karantiną jis dar sustiprėjo. Žmonės atrado laiko namuose kažką gražaus pasidaryti, pasistatyti, atnaujinti, restauruoti“, – sako Judita. Pasak pašnekovės, jiems su vyru dabar didelis malonumas namuose pabūti, ypač kai abu turi nuolatinius darbus. „Namai – geriausias kurortas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Realios ir nerealios svajonės
Judita baigusi tapybą, jos vyras – fotografas. Moteris dirba vaikų reabilitacijos klinikoje, ji – dailės terapeutė. „Aš, kaip ir mano vyras, galima sakyti, nuolat „ant ratų“. Nors važiuoti į Kauną iki darbo – apie 40 kilometrų, tačiau pakeliui tėra vienas šviesoforas“, – sako Judita. Tris dukreles ir sūnų auginanti šeima į šią sodybą atsikraustė iš pakaunės, iš Garliavos. Susituokę Rinkevičiai kurį laiką nuomojosi būstą, tačiau svajojo apie kažką savo. „Kodėl ieškojome sodybos kaime? Nes kaina buvo įkandama. Kauno apylinkėse kainos kitos, kai nusipirkome, daug kas skeptiškai žiūrėjo, sakė, kad mes čia negyvensime. Vyras pirkdamas sodybą iš tikrųjų galvojo apie poilsį, o ne apie kažkokį papildomą darbą. Aš pati, dar sodybos neturėdama, žinojau, kad noriu gyventi kaime. Kai nori, pasieki“, – šypsosi Judita. Pašnekovė sako, kad ji slaptai ir tyliai apie tai svajojo, bet vis galvojo, kad tokia svajonė nepasiekiama. Jos vyras svajojo realiau: „Aidas vis žiūrėdavo parduodamų sodybų skelbimus, svarstė, vertino atstumus iki Kauno, ir štai atėjo ta diena, kai kartu su mano tėčiu nuvažiavo apžiūrėti šios sodybos“, – prisimena Judita. „Ieškojome ir įkliuvome“, – priduria Aidas. Iš tikrųjų ši sodyba buvo viena iš pirmųjų, kurią Rinkevičiai apžiūrėjo gyvai. „Įsukę į kiemą, pamatėme šimtamečius klevus, kurie labai sužavėjo. Ironiška tai, kad per vėtrą jie nugriuvo, ir vos ne ant namo! Dabar turime jaunesnių medelių – kelis klevus ir kelias liepas. Labai patiko kluonas. O namas buvo baisus, sulinkęs, beveik be pamato – jis buvo sulūžęs“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Ir štai jau septinti metai Rinkevičiams priklauso 2 ha plotas iki miško kartu su namu ir ūkiniais pastatais. Gyvena čia jau penkerius metus, prieš tai dvejetą metų namą restauravo ir kūrėsi. „Įsikraustėme dar nieko nebaigę, į pirmą aukštą, galima sakyti, ant plytelių. Namas dar turėjo skirtingus senus langus, o pirmą žiemą pasitikome su baisiomis žaliomis skylėtomis kartoninėmis paradinėmis durimis“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Pašnekovai sako, kad kažkada šiai sodybai priklausė 7 ha plotas. Ankstesni šeimininkai per vartus takeliu eidavo maudytis link upės Vabalkšnės. Dabar dalis žemės jau yra suskaldyta sklypais, matyt, kažkada ateityje priešais ims dygti individualūs namai. Rinkevičių kaimynai – jaunos šeimos, panašaus amžiaus. Kaime yra nemažai vaikų. Ir kiemuose batutai – ne šiaip sau: senų gyventojų čia nėra. „Gyvename draugiškai, žinome, kada kaimynai namuose, o jie žino, kada mes. Taip visi saugiau jaučiamės. Man yra tekę vienai nakvoti su vaikais: tokiais atvejais padeda šuo, tamsoje jis – tavo akys ir ausys. Jis – kaip žmogaus 6 pojūtis; nekrūpčioji kluone, laukuose, kai šuo šalia“, – sako Judita.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. spalio mėnesio numeryje.
