Vaistinių augalų auginimas: vietos parinkimas

Vaistinių augalų priežiūra nesudėtinga, bet kai kuriuos jų įnorius verta žinoti. Levandos, melisos, šalavijai jautresni šalčiui, todėl rudenį juos reikia mulčiuoti ar uždengti eglišakėmis. Čiobrelių, levandų, kalninių dašių viršutiniai lapai šaltą žiemą dažnai paruduoja, bet apatiniai išlieka žali, kvapūs.

Sunkesnėje, drėgnesnėje dirvoje gerai jaučiasi agurklės, gelsvės, mėtos, šalavijai, smėlingoje, sausesnėje – daržiniai builiai, blakinės kalendros, levandos, vaistiniai kiečiai, čiobreliai, juozažolės, kmynai, o kalkingoje – melisos, šalavijai, levandos, čiobreliai, raudonėliai. Pavėsį pakenčia gelsvės, mėtos, mairūnai, melisos, agurklės, o štai bazilikams, čiobreliams, dašiams reikia daugiau saulės. Gelsves patartina sodinti lysvės pakraštyje, kur vešlūs kerai nenustelbtų kaimynų. Geriausia parinkti atokesnį sodo kampelį, nes daugelis vienoje vietoje auga kelerius metus.

Čiobreliui tinka medetkos. Pilkalapiai kiečiai ir levandos dera sidabro spalvos gėlyne, sudaro puikų kontrastą šalavijams, bazilikams, ežiuolėms. Žemi augalai (kalniniai ir darželiniai dašiai, pavasarinės raktažolės) sodinami alpinariumuose. Žaliosios rūtos, juozažolės, levandos tinka gyvatvorėms. Šiuos augalus galima gražiai apkarpyti.

Daigus į lauką perkeliame gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje, šalnoms pasibaigus. Raudonėliai, gelsvės, juozažolės, melisos, šalavijai, dašiai sodinami kas 30–40 cm, čiobreliai, bazilikai, valerijonai, mairūnai – kas 20–30 cm. Didesnis mairūnų derlius gaunamas, kai į vieną duobutę dedami 2–3 daigai. Norint visą vasarą skinti jaunus lapus, agurklės sėjamos kelis kartus iki rugpjūčio pradžios.

Pixabay nuotr.