Vienuolika arų ir vienuolika mėnesių

Miškingos ir kalvotos Rokantiškės skamba labai patraukliai, o juk tai – tas pats Vilnius, tiksliau Vilniaus dalis, kurioje ramiai kuriasi nedidelės sodybos. Lyg ir sostinė, o atrodo, kad esi kažkur toli nuo jos. Būtent čia ir gyvena mūsų pasakojimo herojai – jauna Ingos ir Andžėjaus šeima.

Tik 11 arų ir tik 11 mėnesių – tai sodybos plotas ir laikas, per kurį joje išdygo namas. Ir ne tik namas: čia dar įsikūręs ir Ingos biuras, įrengta ir nedidelė ūkinė dalis su šiltnamiu, o prie paties namo suręsta terasa, iš kitos pusės – pastogė automobiliams su antresole daiktams susidėti. Rasta vietos ir augalams, kurių įkurdinimu rūpinosi sodybos šeimininkė.

Pirma vakarienė – kampe prie vienintelės sienos

Naujakuriai, prisimindami savo pirmuosius žingsnius link idėjos gyventi nuosavame name, kuriame būtų viskas, ko labiausiai reikia, pradžioje ryžtingai ir kruopščiai viską skaičiavo. Panašu, kad jiems pavyko pradžioje „Excel’io“ lentelėje į eilutes sudėliotas pinigų sumas paskirstyti tinkamai. Inga sako: „Daug kas mūsų klausinėja, kaip čia taip išėjo, kad kiek paskyrėme darbams ir medžiagoms, tiek ir atidavėme. Galbūt mums padėjo mano tikslūs skaičiavimai ir griežta meistrų kontrolė, o Andžejui – jo kruopštumas ir noras daugelį darbų padaryti pačiam.“ Prisiminus pirminį sklypo vaizdą, viskas rodosi visai kitaip: čia stovėjo mažas vasarnamis, sandėliukas ir didžiulis šiltnamis. Pastarojo pamatai dar likę iki šiol, bet tinkamai užmaskuoti nekrenta į akis. „Šį sklypą gavau iš močiutės, kurią labai mylėjau ir gerbiau, dar pats kartu su ja tujų gyvatvorę sodinau“, – sako Andžėjus. Inga juokdamasi priduria, kad ilgai kovojusi su vyru, kol pagaliau jai pavyko įkalbėti nugriauti seną didelį šiltnamį. Matyt, iš pagarbos senelei, vedinas sentimentų, jis ilgai nesiryžo to padaryti.

Šiemet jau bus ketveri metai, kai jauna šeima gyvena čia. „Įsikėlėme 2018 metais, rugpjūčio gale, o namas išdygo per 11 mėnesių. Mūsų namas skydinis, statytas iš SIPS skydų. Skydai jau šiltinti. Tai buvo rinkos naujovė, tada tokių namų dar nebuvo daug. Sudėliotas jis buvo kaip iš „Lego“ kaladėlių. Kai dėlioji plytą prie plytos, sienos auga lėtai, o kai į sklypą atveža jau paruoštą visą sieną ir ją sumontuoja, visa tai atrodo išties efektingai, namas išdygsta labai greitai. Namas turėjo būti dviejų aukštų, bet mes laiku apsigalvojome ir nusprendėme, kad užteks vieno. Mąstėme, kad ilgai ir sunkiai reikės dirbti, kol įrengsime du aukštus. Pirmą vakarienę valgėme sėdėdami kampe, kai namas teturėjo vieną vienintelę sieną…“, prisiminimais dalijasi Inga. Namo sienų storis – apie 40 cm (jau su šiltinamuoju sluoksniu, tarp skydų dėtas neoporas).

Knyga „Statome šeimos namus“

Naujakurių sprendimas turėti viską ir greitai nebuvo lengvas. Jie turėjo prisiderinti prie išskirtinio sklypo (jis plyti tarp dviejų gatvių) ir įtilpti į finansines eilutes. Be to, reikėjo skubėti, nes Inga tuo metu laukėsi antrojo sūnaus. „Nenorėjome nei tempti, nei laukti. Kraustėmės į namą, kurio viduje viskas buvo išdažyta, o durų nebuvo, jos atsirado šiek tiek vėliau. Kai viduje atsirado reikšmingiausi baldai, ėmėmės statyti terasą. Prasidėjo fasado tvarkymo darbai ir aplinkos puoselėjimas. Mūsų namas tinkuotas, dalinai išklijuotas klinkerinėmis plytelėmis. Stogas dengtas bituminėmis čerpėmis. Skardinio nenorėjome, kadangi skydinis namas panašus į būgną, nuo lietaus barbenimo į stogą ima sklisti garsai“, – pasakoja Andžėjus.

Vyras užsimena, kad statybų metu ir jis, ir samdyti meistrai turėjo labai „gerą“ darbų vykdytoją – Ingą. „Aš tuo metu laukiausi ir buvau labai griežta, man reikėjo visko greitai, o vyrukai, kurie pas mus dirbo, manęs klausė. Kaip kitaip? Juk nėščiai moteriai negalima prieštarauti. Namas mūsų be rūsio, vieno aukšto, kompaktiškas. Iš viso – 100 kv. m. Dar turime apie 20 kv. m palėpę, ji mums reikalinga įvairiems daiktams pasidėti. Lubos pas mus aukštos, 4,60 m aukščio, o ta ertmė, kuri liko, tapo palėpe, primena antresoles. Namas nedidelis, bet mums norėjosi, kad viskas jame tilptų.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. balandžio mėnesio numeryje.