Vilniaus krašto verbų rišėjos amatas
„Prisimenu mamą, rišančią verbas. Rišo jas ir senelė, kurią taip pat atsimenu. Mama pasakojo, kad ir prosenelė rišo“, – sako tautodailininkė Leokadija Šalkovska, ketvirtos kartos verbų rišėja.
Vos pradėjus pokalbį su tautodailininke, Lietuvos dailės muziejaus keramikos restauratore Leokadija Šalkovska, moteris akcentuoja negalinti prisiimti visų su šio amato puoselėjimu susijusių nuopelnų sau vienai: „Verbų rišimas mano šeimoje – gili tradicija, kurią puoselėjo kelios moterų kartos. Iš paskutinių dviejų kartų trys mano šeimos moterys – mama, aš ir mano brolienė – vis dar išlaikė šią tradiciją. Verbos mano šeimos moteris tarsi „surišo“, sujungė dėl bendro tradicijos puoselėjimo, dėl noro tęsti ir perduoti kitiems tik Vilniaus kraštui būdingų verbų rišimo amatą“, – sako Leokadija.
Kiaušiniai verbose
Tautodailininkų draugijos narėmis Leokadija Šalkovska ir jos mama Jadvyga Kunicka tapo 1986 metais. Šiek tiek vėliau ir brolienė, Olia Kunicka. Tačiau jau gerokai anksčiau moterys pradėjo dalyvauti įvairiose parodose, mugėse. Vis dėlto tik tapusios šios draugijos narėmis su kitais tautodailininkais jos galėjo išvykti į svečias šalis. Nekalbant apie kaimynines šalis, kuriose verbų rišėjos lankydavosi gana dažnai, jos lankėsi ir JAV (1998 m. Pasauliniame festivalyje „Smithsonian Folklive Festival“, Vašingtone), Japonijoje (2005 m. EXPO parodoje). Meno kūrėjos statusas Leokadijai suteiktas 2005 metais. „Tikriausiai dėl to, kad dažnai tenka važiuoti į įvairius renginius su kitais tautodailininkais, nori ar nenori domiesi ir tuo, ką daro kiti. Vienu metu labai sudomino kiaušinių marginimas vašku. Ilgai kaupiausi, kol susikaupiau ir pradėjau marginti margučius (nuo 2015 metų). Dabar, be verbų rišimo, puošiu vašku ir išpūstus kiaušinius. Mėgstu maišyti kelių spalvų vaškus, „džiazuoti“, kaip mano mama, spalvomis, atspalviais. Tai – užburianti ir įtraukianti kūryba. Kas rytą valgome su vyru kiaušinienę, omletą, laimė, kad mėgstame kiaušinius. Vyras visada turi išpūsti kiaušinius, tai – jo darbas. O aš juos surenku ir vėliau marginu. Tiesa, dalį margučių pasilieku ir kuriu iš jų verbas, maudama ant bambukinių kuolelių, pildydama verbą augalais. Išeina labai originalus autorinis darbas“, – linksmai pasakoja moteris.
Tradicija iš mamos – dukrai ir marčiai
Leokadijos mama a. a. Jadvyga Kunicka ir tėtis yra kilę iš gretimo Vaivodiškių kaimo, esančio Vilniaus rajone. Susituokę tėvai persikėlė į Kriaučiūnus. Leokadijos mama verbų rišimo tradiciją atsinešė iš gimtųjų namų: „Mama visada labai sunkiai dirbo. Tačiau visada rasdavo laiko ir mane kažko išmokyti. Tačiau ir aš pati visada viskuo domėjausi. Vakarais neidavau miegoti, stovėdavau ir stebėdavau, kaip mama riša verbas, siuva, mezga, verpia siūlus. Ji buvo nuostabi siuvėja, tų laikų „Statkevičius“: ne tik drabužius siuvo, bet juos ir kūrė. Turėjo subtilų skonį. Ko tik mama nesiimdavo, viskas jai pavykdavo“, – prisiminimais dalijasi Leokadija. Pasak moters, verbas ji rišti pradėjo dar vaikystėje, kartu su mama. Moteris sako, kad ten, kur gyveno, kur miegojo, kur dirbo, kur valgė – visur aplinkui visada buvo džiovintų augalų, verbų. „Tokia darbinė aplinka – augalų apsupty – lig šiol tvyro mano namuose, be to neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – sako Leokadija. Vėliau į Kunickių šeimą atitekėjusi Leokadijos brolienė Olia taip pat prisijungė prie verbų rišimo. „Esu Oliai labai dėkinga: ji perėmė visas mūsų šeimos tradicijas, labai noriai ėmė mokytis verbų rišimo amato ir lig šiol tęsia jau anapilin iškeliavusios mamos perduotų verbų motyvų puoselėjimą, ji išlaikė mamos perduotą stilių. Puikiai riša verbas, kartais net kelių metrų aukščio. Stebiu ir gėriuosi, kaip ji pamėgo šį amatą, kaip stengiasi. Kaip ir mama, dalį augalų ji užsiaugina pati, kitą dalį susirenka“, – džiaugiasi Leokadija.
Tradicinė Vilniau krašto verba – volelio formos
Vilniaus karšto verbos, pasak tautodailininkės, jos jaunystės metais sklido po visą Lietuvą iš labai konkretaus Vilniaus rajono taško, esančio už dabartinio Pilaitės mikrorajono. Kriaučiūnai, Vaivodiškės, kiti gretimi kaimai koncentravo visus Vilniaus kraštui būdingų verbų rišėjus ir rišėjas. Šiuo metu verbos rišamos visuose Lietuvos regionuose, išskyrus pietvakarių Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Vis dėlto lig šiol plačiausias verbų rišimo arealas koncentruojasi Vilniaus rajone. Leokadija pasakoja: „Vilniaus krašto verbos išskirtinės, savitos. Jas puošdavo rombeliais, vingiuojančiomis, pasikartojančiomis juostelėmis. Tradicinė šio krašto verba turi iš lazdyno pagamintą kotą ir volelio formą. Tokias rišu jau nuo penktos klasės. Dažnos ir kitos formos: širdies, povo uodegą primenančios vėduoklės, ramunės forma, taip pat rišome ir verbas, skirtas pritvirtinti prie šventųjų paveikslų. Jų vienas šonas buvo lygus, kitas ovalus, kad lygiu šonu verba gražiai priglustų prie paveikslo.“ Tautodailininkė priduria, kad jos mama visada sėdavo augalus iš pačios surinktų sėklų. Jų prisirinkdavo tiek, kad užtekdavo ir kaimynėms. Moteris niekada negailėdavo ir daigų, visada jais pasidalydavo su visais norinčiais. „Atėjus augalų skynimo laikui, mama ne tik pati skindavo, skinti padėdavome ir mes, vaikai. Prisijungdavo ir kitos verbų rišėjos, kurios nuskintus augalus pasiimdavo sau. Mama niekada niekam nieko negailėjo“, – prisiminimais dalijasi Leokadija Šalkovska.
„Įdomu tai, kad verbos ne tik mano šeimos moteris suartino: į mamos namus jos magiškai traukė įvairius dailininkus, tapytojus, poetus. Daugelis žmonių tapo mūsų draugais, tikraisiais draugais. Pamenu, garsusis Lietuvos etnologas, Juozas Kudirka, atvažiuodavo į mūsų namus ir savaitėmis svečiuodavosi. Tol, kol parašė savo knygą „Vilniaus verbos“ (1993 m.). Neišvardinsi visų menininkų, kurie pas mus lankėsi. Kai kurie mus turguje atrasdavo, pavyzdžiui, režisierė, Lietuvos lėlių teatro Laima Lankauskaitė; kiti sužinodavo apie mūsų verbas iš pažįstamų. Gal vertėjo svečių knygą įsitaisyti…“ – šypsosi Leokadija.
Rišti moka ir vaikai, ir anūkai
Leokadijos ir jos brolienės Olios vaikai ir anūkai užaugo tarp džiovinamų augalų, verbų. Jiems tokia aplinka buvo svarbi vaikystės dalis. Abu Leokadijos vaikai moka rišti verbas, rišimo imasi jau ir anūkėliai. Tiesa, sukūrę šeimas, vaikai dabar neriša, tačiau kas žino, kaip viskas susiklostys ateityje. Juk a. a. močiutė Jadvyga ir pati Leokadija savo vaikams perdavė visus reikiamus gebėjimus, išmokė jų šeimai būdingo tradicinio verbų rišimo būdo. „Pamenu, vaikystėje Rapolas labai noriai rišo verbas. Dalyvaudamas kartu su manimi vienoje parodoje – pardavimas Mickevičiaus bibliotekoje visas jas pardavė. Dabar, žinoma šiek tiek gailiuosi, kad nepasilikau vienos kitos prisiminimui, bet tuomet vaikui buvo neįtikėtina, kad visiems taip jo verbos patiko“, – sako Leokadija. Moteris prisimena, kad kartą iš mokyklos grįžęs paauglys sūnus atėjo ir pasakė: „Buvau šiandien pas klasioką svečiuose, mama. Tu įsivaizduoji, pas juos niekas verbų neriša.“ Vaikui verbų rišimas buvo toks įprastas procesas, kad įsivaizduoti kasdienybę be to buvo sunku. Tautodailininkė priduria: dukra Agnė turi auksines rankas; jei ne kiti jos darbai, galėtų tapti garsia, labai vertinama verbų rišėja. Pasak Leokadijos, tai, ką kiekvieną kartą sukuria jos dukra, moteris vertina kaip „aukštąjį pilotažą“, kuris pralenkia net jos pačios gebėjimus.
Kiekviena rišėja verbą riša kitaip
Moteris sako, kad visas verbos kūrimo procesas – labai ilgas: tai – vienerių metų darbas. Juk pirmiausiai pavasarį reikia pasėti, išpikuoti, užauginti augalus, kurių žiedai, žiedynai, vaisynai bus naudojami verboms rišti. Visą sezoną keliauti į laukus, pievas, miškus skinti natūraliai augančių augalų, kurių savo sodyboje neužsiauginsi. „Pamenu, mano vyras prikabindavo prie automobilio priekabą ir mes išvažiuodavome. Rinkdavome augalus beveik visoje Lietuvoje. Pjaudavome pjautuvais (įrankis javams pjauti) – skinti tiek neprisiskinsi, kiek nupjauti galėtum. Lig šiol su broliene naudojame šį įrankį, automobilyje nuolat turime net kelis“, – pasakoja moteris.
Verboms rišti būdavo naudojamos kraujažolės, jonažolės, kultūriniai ir pašariniai motiejukai, apyniai, bitkrėslės, smiltiniai šlamučiai, kiškio ašarėlės, dvimetės nakvišos sėkladėžės, tankiažiedės pipirnės, pašuolės, pakrūminės bajorės, įvairių javų varpos ir daugelis kitų augalų. Surinktus augalus reikėdavo išdžiovinti. Džiūdavo augalai namo kluono pastogėje, ant ilgų karčių. Kai artindavosi lietus, viską reikėdavo sunešti į kluoną, vėliau išnešti, kol visiškai išdžiūdavo. Vėliau augalai keliaudavo į namo palėpę, kur buvo saugomi iki tol, kol jų prireikdavo. Vėlų rudenį, žiemą, kai reikėdavo ruoštis parodoms, mugėms, moterys sunešdavo reikiamus augalus, kai kuriuos papildomai nudažydavo. Prieš rišant verbas, augalai būdavo sudrėkinami, apipurškiant juos lengvu vandens rūku. Tik taip paruoštus jau būdavo galima rišti, jie tapdavo lankstesni, nelūždavo.
Tautodailininkė sako, kad sausi augalai nenusidažo, nepriima natūraliu pagrindu pagamintų dažų; nudažyti pavyksta tik cheminiais dažais. „Mano mama imdavo skirtingų spalvų dažus ir jais „džiazuodavo“, išgaudavo labai subtilius atspalvius, visą spalvų gamą“, – prisimena moteris. Po naujų metų prasidėdavo daug intensyvesnis verbų rišimo laikas, juk reikėdavo jų priruošti tiek, kad užtektų visiems Verbų sekmadieniui. Rišėjos susinešdavo ir išsidėliodavo augalus, pasiruošdavo kuolelius, tvirtus siūlus rišimui ir pirmiausiai surišdavo viršuje pirmųjų augalų šluotelę. „Kiekviena verbų rišėja vis kitaip laiko siūlus, vis kitaip riša ir suka verbą. Pavyzdžiui, mano mama rišdama verbą suko ją į dešinę, taip dabar darome ir mudvi su broliene. Mano mama siūlą laikydavo sau už kaklo, o štai netoliese gyvenusi kita rišėja – dantyse“, – pasakoja Leokadija.
Populiarios verbų rišimo edukacijos
Rišdama verbą, kiekviena verbų rišėja įdeda į ją savo širdį, meilę. Kiekviena autorė labai stengiasi, kad pagaminta verba glostytų širdį to, į kieno rankas pakliūva. „Apmaudu mugėse matyti verbas, atkeliavusias iš Kinijos: tai – eilinės kopijos, turinčios visus Vilniaus kraštui būdingus motyvus, vis dėlto jos yra be dvasios ir be širdies, su per ryškiai ar per blankiai nudažytais augalais. Mūsų verbos dažomos žemiškesnėmis spalvomis, artimesnėmis gamtai. Visi verbos motyvai tradiciškai yra gražiai užpildomi: jei širdis – tai pilnavidurė, jei koks kitas motyvas, žiūrėk, jau javų varpomis įrėmintas. Kiniškos verbos yra skurdesnės, daromos taupant medžiagas. Pagal tai labai greitai galima atskirti autentišką darbą nuo padirbto. Labai dažnai nutinka taip, kad atsiveži į mugę kokią nors verbą su retesniu motyvu, žiūrėk, kitų metų mugėje jau tokių verbų ir kiti turi. Labai greitai pagaminamos kopijos“, – pastebėjimais dalijasi tautodailininkė.
Pasak moters, nepalyginamai smagiau, kai verbų rišimą kopijuoja vaikai. Kadangi Leokadija ir jos brolienė Olia labai dažnai rengia ir dalyvauja verbų rišimo edukacijose, joms be galo smagu matyti nuo susidomėjimo blizgančias vaikų akis. „Be galo džiaugiuosi matydama, kad vaikams rišti verbas labai patinka. Jie stengiasi, atidžiai kartoja mūsų rodomus veiksmus. Važiuojame į darželius, mokyklas, bibliotekas, dažnai mus kviečiasi įvairios bendruomenės. Vaikai labai smalsūs, ima augalus, domisi, nagrinėjasi. Jiems tikrai pavyksta surišti nuostabias verbas. Manau, dar ateis tas laikas, kai mūsų pačių vaikai, kaip ir aš su broliene, rimčiau pažvelgs į šį amatą ir ims rišti dažniau…“, – viliasi tautodailininkė.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Leono Šalkovskio, asmeninio archyvo.
Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
