Visa tiesa apie kalkes
Galbūt nesusimąstome, bet dabartinės civilizacijos pamatai stovi ant kalkių. Graikų, Romos laikų iškilieji pastatai, mūsų senamiesčiai ir kalkėmis išbalinta Lietuviško kaimo krosnis… Papasakoti apie kalkes išsamiau prireiktų viso žurnalo, bet, koncentruodamiesi į svarbiausius momentus, sutilpsime į vieną straipsnį.
Kas yra kalkės ir kaip jos gaunamos?
Kalkės gaminamos iš kalkakmenio (klinčių), kuris didžiąja dalimi sudarytas iš kalcio karbonato mineralo su didesniu ar mažesniu kiekiu priemaišų. Klintys, kalbant pasauliniu kontekstu, formavosi labai skirtingu ir santykinai panašiu laikotarpiu. Paminėsiu tik gerai pažįstamus radaviečių klodus. Lietuvoje, Akmenės rajone, klinčių klodai formavosi Permo periodu, maždaug prieš 300 mln. metų, o Estijos Saaremaa saloje – Siliūro periodu, maždaug prieš 325–365 mln. metų. Skaičiai nesuvokiami, bet, paminėjus tai, kad klintys yra organinės kilmės mineralas, susiformavęs iš tuo metu vandenynuose gyvenusių didžiulių kriauklių ir kitokių šarvus turėjusių gyvių, taps aiškiau. Atsitraukus senosioms jūroms, krante likę didžiuliai nuosėdų klodai, reaguodami su anglies dvideginiu, karbonizavosi ir virto kalcio karbonato mineralu. Įdomumo dėlei verta paminėti, kad taip pat, tik esant skirtingoms sąlygoms, pasaulyje atsirado ir kreida bei marmuras, kurie irgi yra kalcio karbonatai.
Tačiau sugrįžkime į civilizaciją. Kalkakmenis (klintys), išdegtas prie 950–1000 °C temperatūroje, virsta į kalcio oksidą, paprastai tariant, tampa negesintomis kalkėmis. Žinoma, pirmieji bandymai tokių temperatūrų nepasiekdavo, bet principas buvo išsiaiškintas ir tobulėta toliau – Graikai, Senoji Roma turėjo puikias aukštakrosnes. Lig šiol jaučiamas negesintų kalkių poreikis įvairiose pramonės ir žemės ūkio srityse, bet statyboms reikalingos gesintos kalkės. Tam tikslui buvo kasamos didelės duobės, vėliau išklojamos rąstais ar lentomis, į kurias būdavo pilamas vanduo ir metami negesintų kalkių gabalai. Vykdavo reakcija, kildavo temperatūra, ir duobėje vanduo po 15–20 minučių imdavo virti, burbuliuoti. Tuomet kalkės tapdavo gesintomis – kalcio hidroksidu. Taip kalkes palikdavo bręsti, duobę uždengdavo lentomis, o žiemai užpildydavo žemių sluoksniu, kad neperšaltų. Kuo ilgiau taip išbūdavo kalkės, tuo jos tapdavo geresnės kokybės, plastiškesnės. Teko girdėti, kad senajame Lietuvos kaime, gimus sūnui, tėvas eidavo kasti kalkių duobės jo būsimo namo statybos reikmėms.
Nenutolstant nuo šio laikotarpio, norisi paminėti, kad anksčiau kalkakmenį rinkdavo ne tik ten, kur būdavo dideli klodai, bet ir, pavyzdžiui, Dzūkijos miškuose; taip pat traukdavo iš Neries dugno ir degdavo duobėje įrengtose krosnelėse.
O kaip viskas vyksta šiais laikais? Šiuolaikinė pramonė dažniausiai gamina sausas kalkes. Pramoniniu būdu kalkakmenis išdegamas dujomis kūrenamose krosnyse, o gesinimo procesas vyksta dideliuose bunkeriuose, kur paduodama tiek vandens, kad reakcijos metu absorbuojasi, išsiskiria CO2. Atrodo paprasta ir efektyvu, bet taip užgesintos kalkės neįgauna tokių savybių, kokias turi tradiciniu būdu – kalkių duobėje – paruoštos ir subrandintos kalkės. Pastarosios tampa visaverte rišamąja medžiaga daugeliui statyboje ir restauracijoje naudojamų gaminių, o pramoninėms reikia papildomo rišiklio, pavyzdžiui, cemento ar polimerų.
Tekstas – Sauliaus Jackevičiaus. Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. sausio mėnesio numeryje.
