Žalioji giria

Vingiuotas kelias, besidriekiantis per Žaliąją Girią, veda mus tolyn nuo Panevėžio, užburdamas ne tik savo vingiais, bet ir nuostabiu miško grožiu. Štai pagaliau įsukame į erdvų kiemą, kur mus džiaugsmingai pasitinka sodyboje besisvečiuojantis vyresniosios šeimininkų dukters gražuolis auksaspalvis retriveris Bučkis ir žavioji sodybos šeimininkė Ingrida Lipnickienė, sutikusi praverti savo namų duris ir papasakoti apie šios vietos atgimimą ir pokyčius, kuriuos atnešė gyvenimas Žaliojoje Girioje.

Ilgi svarstymai

Ingrida pasakoja, kad, prieš įsigydami šią sodybą, jiedu su vyru ilgai svarstė, ar tikrai verta pirkti tolokai nuo miesto esančią sodybą, nes mažajai Izabelei – dar tik 7 metai, tad priešakyje laukia daug mokyklos metų, o sūnus taip pat baigia mokyklą Panevėžyje. Be to, ir jų pačių pagrindiniai darbai – mieste. Tad 40 kilometrų atstumas tikrai labai stabdė porą priimti sprendimą. „Tai – visiškas praūžusios pandemijos pirkinys“, – juokiasi Ingrida. Pandemijos metu visiems teko užsidaryti namuose; veikliai ir aktyviai moteriai tai buvo sudėtingas laikas, kai reikėjo ilgus mėnesius išbūti užsidarius su didele šeima. Keturiuose kambariuose teko gyventi 6 žmonėms ir, žinoma, Bučkiui, todėl labai norėjosi didesnės erdvės ir laisvės. „Anksčiau gyvenome Panevėžyje, name, kurį vyras pastatė savo rankomis, tik virtuvės baldus jam padėjo surinkti kitas meistras. Tiesą pasakius, vyro galvoje jau senokai sukosi mintis keisti namą“, – pasakoja Ingrida. Pasak pašnekovės, svarstymai parduoti namą mieste ir apsistoti kažkur kitur galvose kirbėjo jau nuo 2018 metų, tačiau niekaip neatsirado stipraus postūmio kažką keisti. Ilgai lauktu postūmiu tapo praūžusi pandemija. Sodybos šeimininkė pasakoja, kad tik atvažiavus į šią vietą ją ištiko dejavu jausmas – pojūtis, lyg kažkada čia yra buvusi. Ingrida prisimena, kad dar tik važiuojant apžiūrėti šios sodybos, vyras pasiūlė apsisukti, nes atrodė, kad atstumas nuo miesto per didelis, tačiau, laimei, jaunėlė Izabelė užmigo. „Aš ir pasakiau vyrui, važiuojam, vaikas pamiegos, o mes pasivaikščiosime, apžiūrėsime, juk niekas neliepia iš karto pirkti“, – prisimena Ingrida. Moteris save vadina darboholike, tad sako anksčiau niekada neidavusi pasivaikščioti po mišką, tai jai atrodė beprasmis laiko leidimas. „Bet kai pradėjau vaikščioti, tai nebenustoju“, – juokiasi moteris.

Sodybą naujieji šeimininkai rado prižiūrėtą – joje gyveno tvarkinga moteris, tačiau, mirus vyrui ir vaikams persikėlus gyventi į užsienį, jai buvo per sunku vienai prižiūrėti tokį didelį plotą, beveik 6 hektarus, susidedančius iš skirtingų paskirčių plotelių. Tad pora nusprendė duoti rankpinigius tuometinei sodybos šeimininkei ir paprašė leisti metus pamąstyti – kol parduos savąjį namą ir galutinai apsispręs. „Galvojome beveik metus, o kadangi papildomų pinigų neturėjome, ryžomės parduoti savo namą Panevėžyje“, – prisimena moteris. Dabartinė sodybos šeimininkė prisipažįsta, kad viduje buvo neramu, ar pavyks pelningai parduoti senąjį namą. Tačiau viskas pavyko puikiai, ir netrukus pora tapo erdvios sodybos šeimininkais.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. birželio mėnesio numeryje.