ŠILOKAI - Crassulaceae

Šilokai, kaip ir perkūnropės, priklauso tai pačiai storlapių (Crassulaceae) šeimai, tik jie žymiai įvairesni. Šilokų (Sedum – plačiąja prasme) genčiai priskiriama daugiau kaip 500 rūšių. Absoliuti šilokų rūšių dauguma paplitusi šiauriniame pusrutulyje ir tik kelios rūšys auga į pietus nuo ekvatoriaus.

Šilokai paplitę nuo tropikų iki poliarinio rato, tačiau kalnų rūšys labai įvairios. Yra keli geografiniai centrai, kuriuose auga didžioji dalis rūšių, tai Europos kalnai (Alpės, Pirėnai, Apeninai), Kaukazas, Himalajai, taip pat Tolimieji Rytai (Japonija, Korėja) ir Meksika. Lietuvoje gerai auga ir žiemoja visos rūšys iš Europos kalnų bei nemažai rūšių, kilusių iš Tolimųjų Rytų, Kaukazo. Gali augti ir viena kita rūšis iš Himalajų, Viduržemio jūros pakrančių, Mažosios Azijos, Šiaurės Afrikos bei Šiaurės Amerikos. Meksikos ir Centrinės Amerikos rūšys pas mus auginamos tik kambariuose arba oranžerijose.

Lietuvos gamtoje randamos tik penkios savaiminės šilokų rūšys. Kai kurios nuo seno Lietuvoje auginamos rūšys (kaip Sedum album, Phedimus spurius) pasitaiko sulaukėjusios. Beveik visos Lietuvos rūšys prisitaikiusios augti sausuose smėlio arba žvyro dirvožemiuose, neretai sutinkamos sausuose pušynuose.

Dauguma rūšių daugiametės, tačiau yra keletas ir vienmečių, ir dvimečių, ir monokarpinių rūšių. Dėl tokio rūšių gausumo ir jų formų įvairumo, šilokų sistematika dažnai keičiasi. Kai kurie botanikai prie šilokų genties priskiria net ir Rhodiola, ir Rosularia gentis.

Pastaruoju metu baigia nusistovėti sistema, pagal kurią šilokų gentis suskirstyta į daug smulkesnių genčių. Iš jų Lietuvoje savaime auga arba auginami Sedum (siaurąja prasme), Hylotelephium ir Phedimus genčių augalai. Taip pat galima auginti kai kurias Prometheum genties rūšis. Šitoks skirstymas yra patogus ir gėlininkams, nes visoms šioms gentims priklauso gana skirtingų augalų grupės.