Lauravyšnė vaistinė - Laurocerasus officinalis

Vaistinės lauravyšnės tėvynė – Kaukazas, Iranas, Mažoji Azija, Balkanų pusiasalis. Lietuvoje gana dažna sodininkų mėgėjų sodybose.

Krūmas – 1–1,5 (2) m aukščio, netaisyklingos formos, skėstomis, įstrižai į viršų kylančiomis šakomis. Ūgliai šviesiai žali, neplaukuoti. Lapai pražanginiai, pailgai elipsiški ar atvirkščiai kiaušiniški, 5–20 cm ilgio, lygiakraščiai, odiški, standūs, pliki, žvilgančia tamsia žalia viršutine ir šviesiai žalia, matine apatine puse. Žiedai balti, apie 8 mm skersmens, susitelkę į šluoteles ar kekes. Žydi gegužės mėnesį. Vaisiai apskritai kiaušiniški, juodi, apie 8 mm skersmens, subręsta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Lietuvoje vaisius užmezga ir subrandina retai, ir tik grupėse augantys augalai.

Mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingą, drėgnoką kalkingą (pH 7–9) lengvo priemolio dirvą. Vidutiniškai atspari užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams, bet žiemą apšąla, todėl reikia pridengti.

Dauginama žaliais auginiais. Sodinama pavieniui ir nedidelėmis grupėmis nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotose vietose.

Soduose auginama vaistinė lauravyšnė ‘Angustifolia’. Vakarų Europoje ši forma auginama nuo 1802 metų.

Krūmas išauga iki 1–1,5 (2) m aukščio. Morfologiniais požymiais primena rūšį. Nuo jos skiriasi siaurais, beveik lancetiškais 8–10 cm ilgio ir 2–3 cm pločio lapais.

Vaistinės lauravyšnės bulgariškoji forma ‘Schipkaensis’ reta. Šią formą L. Špėtas (L. Späth) rado savaime augančią Bulgarijoje, Šipkos kalnų slėnyje ir 1889 metais pradėjo pardavinėti savo medelyne Berlyne. Krūmas – iki 1–1,5 m aukščio. Šakos kyla įstrižai į viršų ir viduje sudaro vazos formos įdubą. Lapai elipsiški ar pailgai kiaušiniški, 9–14 cm ilgio ir 3,5–5 cm pločio, tamsiai žali, žvilgantys, lygiakraščiai. Žiedai balti, gausūs, susitelkę į 6–8 (10) cm ilgio stačias kekes. Žydi gegužės mėnesį. Ekologiniais poreikiais, dauginimu ir panaudojimu želdynuose panaši į rūšį.