Aukštaitės ir žemaičio svajonė
Gudienos kaime, Kaišiadorių rajone, įkurtoje sodyboje gyvenanti Kristina sako, kad nors ir nemažai laiko pragyveno bute, jo neprisimena, o štai kiekviena kaime praleista vaikystės akimirka – lyg prieš akis stovi. Būdama vaikas, ji ištisas vasaras gyvendavo pas močiutę. Suaugusi sugalvojo, kad kaimas ne jai, o vėliau viskas ėmė ir apsivertė aukštyn kojomis. Sielai prireikė tinkamo gyvenimo pakeleivio ir… sodybos erdvių.
„Vaikystėje labai mėgau būti ir gyventi pas močiutę. Ji buvo labai išmintinga, darbšti, miela ir daug pasakodavo apie tarnystę pas ponus. Visą dieną sekiodama klausinėdavau, o ji kantriai pasakodavo. Sakau taip: jei vaikystėje kažką radai, vėliau būtinai naujai atrasi. Tada, kai bute ėmė vasaromis kankinti depresija, susirinkdavau vaikus ir važiuodavau į kaimą atsigauti. Už tą trauką esu labai dėkinga močiutei. Tėvai mano buvo jau visai kitokie – tarybinis laikmetis juos vertė greitai dirbti darbus, o pas senelę viskas ėjosi iš lėto, ramiai“, – savo pasakojimą pradeda Kristina Macelytė.
Senoji Gudienos pradinė mokykla
Po nepavykusios pirmos santuokos šešerius metus Kristina su vaikais pragyveno bute. Kartkartėmis moteris vis pasvajodavo apie nuosavą namą. „Vienu metu labai liūdna pasidarė be vyro gyventi. Pasisekė, radau tinkamą – ne tik be galo darbštų, bet ir vienodai, kaip aš, galvojantį“, – juokdamasi sako Kristina. Vos ne per pirmą pasimatymą pora ėmė šnekėti apie namą, nuosavą sodybą. Valdas lygiai taip pat, kaip ir Kristina, iki to laiko, kol jos nesutiko, pragyveno bute, svajodamas apie savo namą, kuris būtų atokiau nuo kaimynų, turėtų didelį privatų kiemą ir būtų apsuptas nemažos erdvės. „Su Valdu mes kartu jau vienuolika metų, o mūsų sodyba – tikra aukštaitės ir žemaičio svajonė“, – reziumuoja moteris.
Išsvajota poros sodyba pastatyta ant senosios, kažkada čia stovėjusios Gudienos pradinės mokyklos pamatų. Naujakuriai turėjo ją nugriauti. Paties pastato išgelbėti jau negalėjo, tačiau puoselėdami šios vietos dvasią naująjį gyvenamąjį namą pastatė labai panašų į buvusį, tik jau visiškai naują.
Kelias Kaišiadorys–Palomenė–Gegužinė – gana judrus ir intensyvus. Pati Kristina, būdama uteniškė, labai dažnai juo važiuodavo pas mamą. Kiekvieną kartą bevažiuodama ji vis dirstelėdavo į labai apžėlusią sodybą visai šalia kelio. „Pastatų per brūzgynus beveik nesimatydavo, tik per nedidelį tarpelį šmėstelėdavo pamirštos mokyklos pastatas. Ten, kur stovi mūsų namas, tų pačių pamatų vietoje kažkada stovėjo Gudienos pradinė mokykla. Ėmėme klausinėti aplinkinių, kam priklauso ši sodyba. Sužinojome, kad tai – vieno dailininko, kuris vasarą čia plenerus rengdavo, turtas, – pasakoja Kristina. – Pasirodo, mokyklos namas traktoriais buvo atitemptas žiemą iš Pyplių kaimo. Žemė buvo nupirkta iš kaimynų, ir namas čia pastatytas tam, kad atliktų mokyklos funkciją.“ Dabar vis užsuka žmonių, kurie yra baigę šią mokyklą. Smagu matyti, kaip jie džiaugiasi, kad ši vieta gražėja“, – sako pašnekovė.
Langų apvadai – kaip senosios mokyklos
Senąjį mokyklos namą naujakuriai pradžioje planavo renovuoti. „Senieji pastatai turi savo žavesio; jei tik įmanoma juos renovuoti – manau, verta. Tačiau mūsų atveju buvo šiek tiek kitaip: kai išėmėme grindis, po jomis radome žvyrą, o paties namo rąstai jau nebuvo visi sveikutėliai. Nusprendėme viską išardyti ir kurti naujai, tačiau palikti tą dvasią, kurią radome“, – prisimena Kristina.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. sausio mėnesio numeryje.
