Braškes auginantis smulkus ūkininkas Manfredas Rudis džiaugiasi atradęs savo kelią

Joniškio rajone braškes auginantis Manfredas Rudis džiaugiasi atradęs savo kelią ir sako, kad savame ūkyje atidirbęs 12 valandų nejaučia nuovargio, o nuotaika visada pakili, nes daug padaryta. Smulkaus ūkio verslas plečiamas – praeitais metais ūkyje auginta 2,2 ha braškių, o šiais – 3,7 hektaro.

Ūkininkavimo pradžia Manfredui nebuvo lengva. Turėjo seną traktoriuką, kelis savos gamybos padargus dar iš tų laikų, kai ūkininkavo ir laikė gyvulius jo senelis. Teko prašyti ūkininkaujančių kaimynų, kad suartų žemę. Kapitalo taip pat nebuvo, teko kreiptis į šeimos narius, įtikinti savo idėja. Besimokydamas Žemės ūkio akademijoje, jis susipažino su grupioku, auginančiu braškes, kuris paskolino padargų. Taigi visų prašydamas pagalbos pirmus metus šiaip ne taip išsivertė.

„Mano senelis dar iš savo tėvelio paveldėjo 5 ha žemės. Prosenelis jos turėjo 15 ha, po 5 ha padalino sūnums. Seneliui atiteko sodyba, kur aš dabar įsikūręs ūkį. Kai senelis pasimirė, žemė atiteko tėveliui, jo sesei ir močiutei. Visi sprendė – parduoti ar ne. Aš visą laiką buvau prie ūkio, patiko ūkio darbai. Nusprendžiau, kad nereikia žemės parduoti, o reikia ją naudoti. Senelis, dar kai paauglys buvau, sakydavo, kad paliks ją man. Visas vasaras teko darbuotis. Tėvai, senelis, močiutė – visi drauge šieną, daržus tvarkydavome. Komanda buvome“,– šeimos ūkio istoriją pasakojo Manfredas.

Kodėl braškės?

Manfredas pripažįsta, kad labai norėjo auginti uogas. „Sezono metu braškės turguje kainavo 5 Lt už kilogramą. Man, vaikui, tokie dideli pinigai atrodydavo. Jau tada pasiklausinėdavau ir sužinojęs, kad iš 1 ha 4 –5 t priskina, galvodavau, kokie didžiuliai pinigai, įmanoma pragyventi ir iš mažesnio žemės ploto. Pas mus čia vyrauja augalininkystė. Visi migliniais ar ankštiniais augalais verčiasi, o mano žemės – 6,19 hektaro. Svajonė yra gyventi iš uogų, o javus auginant nebūtų įmanoma. Kai išsityriau dirvą, paaiškėjo, kad ideali braškėms“,– pasirinkimą komentavo ūkininkas.

Sėkmė lydėjo gavus ES paramą

Nusprendus žemės neparduoti, svarbu buvo rasti, iš kur gauti daugiau pinigų. Abu su žmona nusprendė, kad  reikia pasidomėti, gal yra kokia parama. Pradėjo ieškoti informacijos, pasiklausė ūkininkų, kurie jau parama naudojosi. Jie iškart nukreipė į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Joniškio r. biurą. Nieko nelaukęs pasiskambino, pasišnekėjo, susitarė susitikti. Pateikus paraišką, laukimas kėlė nerimo.

„Pirmąsias braškes pasisodinau 2019 m. ir pirmametes jau skyniau. Visi sakė, kad leisčiau šaknytis, plėstis, kad normalias lysves suformuočiau, bet aš toks – paklausau, o padarau taip, kaip man atrodo. Tikrai reikėjo jų neskinti ir leisti įsišaknyti. Tad nepaklausęs padariau klaidų. Pelno nebuvo visiškai. Tais metais dar šiek tiek auginau vasarinių miežių. Derlius buvo prastas. Gamta uždžiovino, visiems buvo prastai tada. Su žmona dvejose darbovietėse dirbome, viską į ūkį investavome, galvoju, jei man nepasiseks gauti paramos, kas tada. Du vaikelius auginome (dabar jau trys). Iš pradžių glaudėmės pas uošvienę, paskui gavome paskolą butui. Labai sunkūs tie metai buvo“, – sudėtingą laikotarpį prisiminė Manfredas.

Gauti paramą pavyko. Už ją ūkininkas įsigijo traktorių, trąšų barstytuvą, purkštuvą, daigų sodinamąją, laistymo sistemą, išsikasė vandens telkinį ir visos administracinės paslaugos rengiant projektą atsipirko. Kelis tūkstančius savų tik reikėjo pridėti. Šiemet bus baigti visi projekte numatyti darbai.

„Pagal projektą jau beveik viską esu pasidaręs. Beliko tik braškes pasisodinti. Jau apie 7000 daigų esu pasiruošęs. Dar liko apie 18000. Juos per savaitę „išsitrauksiu“, per 2–3 d. pasisodinu ir ramiai puoselėju viską laukdamas, kol atvažiuos manęs tikrinti“, – apie paskutinius projekte numatytus darbus kalbėjo ūkininkas ir džiaugėsi, kad bendradarbiavimą su LŽŪKT Joniškio r. biuro konsultantėmis nuo pradžios lydi sėkmė. Dabar ir ūkio buhalterinė apskaita čia tvarkoma.

„Pačiam informaciją apie paramą susirasti nebuvo lengva, kai kreipiausi į Konsultavimo tarnybos biurą, viską žemiškai nuo A iki Z papasakojo. Nežinojau, kas tas vedas, kaip renkami balai, nebuvau susidūręs nei su sąskaitomis, nei su išrašais. Konsultantės Sandra Jakštaite ir Viltė Sruogiūtė viską paaiškino. Viskuo esu patenkintas. Net ir nedarbo metu, jei iškyla klausimų, susisiekiu. Maloniai pakonsultuoja“, – bendradarbiavimu džiaugėsi Manfredas.

Pirmuosius A+ ir A klasių daigus ūkininkas pirko iš Olandijos. Vėliau pasirinko jų nepirkti, daugina ūkyje. „Praeitą pavasarį iš pirmo braškyno daigų susodinau antrą hektarą. Šį pavasarį vėl rauname, rūšiuojame ir pikuojame, dar 1,5 ha pasodinsime. Iš šiemet pasodintų neskinu derliaus. Visus žiedus nuskainioju. Leidžiu labiau daigams įsišaknyti, kad ūsų prileistų ir galėčiau kitais metais suformuoti lysvę.

Taigi 2020 m. klaidos buvo išmoktos, nors Covidas dar kišo koją dėl darbuotojų, visa šeima padėjo viską pasidaryti  ir derlius tikrai nudžiugino. Iš kokybiškai suformuotų lysvių 1 ha priskinta 10 t braškių.

„Nuostolių buvo – 2–3 t paukščiai sulesė. Nespėjau visų apsaugoti. Lietus sugadino, vabalai, nes stengiuosi nenaudoti per daug insekticidų. Juos naudoju tik žydėjimo pradžioje, kad iki skynimo nieko neliktų augale. Juk patys tas uogas valgome, savo vaikams duodame, visiems aplink siūlome. Einu ekologiškumo link, svajoju išvis ekologiškai ūkininkauti“,– pasakojo Manfredas.

„Nuo paukščių ginuosi kaip įmanydamas“

Paukščiai braškynui pridaro nemažai nuostolių. Ūkininkas naudoja vanago imitacijos aitvarus, visada virš braškyno 3–5 vanagai sklando. Taip pat ir garsinius plėšriųjų paukščių įrašus leidžia. Šalia yra ežeriukas, tai visi poilsiautojai pasiklauso, kaip vanagai čiulba.

„Šiais metais įsigudrinau tinklą tiesti. Tinklas nuo paukščių yra labai brangus. Kai dirbau bendrovėje, mes naudodavome tinkliuką šiaudams apvynioti, kada presuodavome į ritinius. Pabandžiau juo uždengti lysves – visas rulonas beveik pusę lauko užengė. Pati geriausia apsauga – tinkliukas. Prie vanago paukščiai per dvi savaites pripranta, prie garsų – per savaitę, o tinklo bijo, net ir tarpelius palikus šonuose, taip nepuola. Matyt įsivelia vienas kitas, sava kalba, papasakoja draugams. Kai jau pradeda viena kita uoga sirpti, uždengiu tinklą ant vagos. Ir po braškėmis, ir tarpuvagius mulčiuoju šiaudais. Gruntą sumaišęs su šiaudais tinklą šiek tiek prispaudžiu, kad vėjas nenuneštų, o vėliau jis su lapeliais susiveja, įgauna blizgesio ir paukščiams nepatinka“, – išeitį iš padėties komentavo Manfredas.

Apie pasirinktą braškių auginimo technologiją

Manfredas pavasarį sodina braškes eilėmis kas 1,5 metro. „Visi klausia, kodėl taip plačiai. Sako, kad niekas taip nesodina (dažniausiai braškės sodinamos po dvi eilutes su 70 cm tarpueiliais), o aš sodinu kas 1,5 m, prie traktoriaus kabinu savos gamybos padargą, kuris apžergia lysvę, prileidusią ūsų. Diskai kas 50 cm ją suformuoja, o noragėliai šiek tiek pakelia perteklinius daigus, esančius tarpuvagiuose. Juos surenkame rankomis. Čia toks pavasarinis bulviakasis. Kol kas daigai gražūs, viskas gerai sekasi“,– pasakojo ūkininkas.

Šią žiemą sniegas braškes apsaugojo nuo šalčio. Jų šaknis dengė tik mulčo šiaudai ir nukritę lapeliai. „Turiu vieną veislę, kuri neatspari didesniam šalčiui. Be sniego jo nebeturėčiau. Dabar bandau 4 veisles: Rumba, Adrija, Sonsation ir Malvina. Žadu pabandyti naują – Christine“, – su pasirinktomis veislėmis supažindino Manfredas.

Pernai per piką ūkyje dirbo 14 žmonių. Šiemet reikės 30–34. Braškės bus pardavinėjamos dar dvejose papildomose vietose. „Du mėnesius nemažai žmonių įdarbinu. Iki braškių būna vien ravėjimas. Tarpueilius mechaniškai su traktoriuku susitvarkau. Padargą pasidariau daugiafunkcinį. Nuskynus derlių, viską nupjaunu – piktžoles ir  braškių lapus, patręšiu ir naudoju herbicidą, kad sunaikintų daugiametes piktžoles, nes kitaip su jomis nesusitvarkyčiau. Užgožtų visas braškes“,– pasakojo Manfredas.

Kiekvieną savaitgalį braškėmis prekiaujama Joniškio turgavietėje, viena prekybos vieta yra miesto centre. Sumąstęs, kad žmonėms labai patogu, kai į namus atvežama, ūkininkas Joniškyje ir po 1 kg atveža, o į rajonus jau su didesniais kiekiais važiuoja. Pats tik pradžioje prekiavo, dabar, kaip jis sako, bėga prie rimtesnių darbų, nebeprekiauja. Išvežioti uogas padeda sesuo, mama, žmona. Uošvienė vaikus pažiūri. Žodžiu – visi darbuojasi.

Apie planus

Ūkininko planuose – perdirbimas. Jis pripažino, kad didžiulis galvos skausmas – realizuoti braškes per parą laiko. „Tai, ko per dieną nepardaviau, aš galiu perdirbti. Dėl to ir pasirinkau savo baigiamąjį darbą Žemės ūkio akademijoje apie perdirbimą. Ištyriau savo 4 veisles ir nustačiau, kurios skaniausios perdirbtos, tai yra šaldytos ir džiovintos šalčiu (liofilizuotos). Yra apgriuvęs ūkinis pastatas, dar prosenelio statytas 1938 metais. Norisi paimti paramą, jį restauruoti ir įsirengti perdirbimą. Pasistatyti šaldytuvą, atvėsinimo kamerą. Yra svajonių apie džemus, tyreles, sultis. Jau domėjausi, kiek visa įranga kainuoja. Dar svajoju įteisinti daigyną. Ir dabar galima parduoti daigus, tik norint gauti sertifikatą, kad jie tikrai kokybiški, reikia įteisinti. Norisi ir techniką atsinaujinti“, – planus vardijo Manfredas.

Kas svarbiausia ūkininkaujant

Manfredui ūkininkaujant svarbiausias sąžiningumas. „Žmonėms sakau – darykite taip, kaip sau. Aš jums taip pat būsiu sąžiningas, matysiu, kaip jūs dirbate, ir sąžiningai mokėsiu. Man patinka bonusą sumokėti už gerą darbą. Kur bedirbdavau, stengdavausi padaryti geriau nei darbdavys nori ir norėdavau už tai būti įvertintas. Galvojau, jei aš kada nors būsiu darbdavys, tai įvertinsiu žmones. Ir braškes skinant svarbus sąžiningumas. Jei bus priskinta įpuvusių, pragraužtų ar neprinokusių uogų, pirkėjai nebus patenkinti. Bandžiau investuoti į kaimelio paauglius, kurie be darbo vaikšto. Nepasiteisino. Geriau kreipiuosi į suaugusius žmones. Ir su klientais visada būnu sąžiningas. Jei neišparduodu uogų, padedu vėsiai į rūsį, o kitą dieną atvežęs „uždedu“ žemesnę kainą. Žmonės pastebi, kad ji žemesnė, o braškės atrodo taip pat. Sakau, kad jos vakar, o ne rytą skintos. Tada stebisi, koks sąžiningas ūkininkas. Aš tikrai nenoriu nieko apgaudinėti“,– apie sąžinės principus kalbėjo Manfredas.

Studentas ir profesijos mokytojas

Agronomijos studijos Žemės ūkio akademijoje, profesijos mokytojo darbas Joniškio žemės ūkio mokykloje – kaip viską suspėti?

 „Jei kas gyvenime paklaustų, sakyčiau, kad mokaisi tai ir mokykis. Gilinkis į tai ir viskas, nekurk šeimos, nekurk verslo. Dabar gaunasi, kad nei vienas, nei kitas darbas iki galo nepadarytas. Buvo taip: galėčiau pasiskaityti dešimtukui, bet užteks aštuonetukui. Dar reikia pasiruošti pamokoms. Ruošiesi, prisimeni, kad rytoj egzaminas. Ir vaikams mažai dėmesio. Jie sako, tėti, tu vis dirbi“,– situaciją komentavo Manfredas, sugebėjęs įveikti viską. Baigiamasis darbas jau parašytas. Baigęs studijas, turėdamas daug agronominių žinių, norėtų žemės ūkio mokykloje mokyti vien agronomijos ir galvoja apie ūkio modernizavimą, kuriame paaugę darbuosis ir trys jo sūnūs.