Civilizacija žengia į sodybą

Kai nusipirkome sodybą, kiekvienas save gerbiantis kaimynas jautė pareigą ateiti ir perspėti apie sodyboje paslėptus lobius. Girdi, senoliai turėjo daug pinigų, labai taupė, nieko nepirko ir niekas tų pinigų nepaveldėjo. Prisipažinsiu, nors ir netikėjome šiais pasakojimais, retkarčiais pasvajodavome „o būtų gerai…“.

Kartą draugas paprašė vyro pataisyti metalo detektorių, pataisę tikrinome kone po visą sodybą – deja, radome tik surūdijusių durų lankstų, vinių, grandinių. Dar šiek tiek naivumo buvo likę, kai nusprendėme, kad sodybai trūksta elementarių civilizacijos patogumų: vandens namie, tualeto ir elektros. Tad pasitaikius progai pakasinėti po visą sklypą – nejučia nuskambėjo „na, o vis dėlto“. Taip, mes naivūs, kaip ir dauguma, kurie bando laimę loterijoje, o ir šiaip – smagu gi pakvailioti.

Šulinys ar gręžinys?

Jau pirkdami sodybą žinojome, kad turime vieną didelį pliusą – sovietmečio gręžinys su vandens bokštu, o atšaka atvesta iki tvarto. Ne name, bet iki tvarto – jau gerai. Jau nebereikia svarstyti, kas šioje vietovėje patikimiau ir vertas investicijų – šulinys ar gręžinys. Abu variantai turi savų pliusų ir minusų. Paprastai gręžinius darančios firmos registre patikrina aplinkinėse vietovėse registruotus gręžinius ir daro prielaidą, kokiame gylyje bus geriamas vanduo. Mūsų apylinkėse (penkių kilometrų spinduliu) registruotas vos vienas gręžinys, tad ir prielaidos būtų su labai didele paklaida. Jei vis dėlto nuspręstumėte daryti gręžinį – paklauskite firmos, iš kokio kiekio duomenų jie daro prielaidą, kad pas jus vanduo, tarkim, 40 metrų gylyje. Pradėjus gręžti gali paaiškėti, kaip smarkiai suklysta, ir suplanuota pinigų suma gali išaugti kartais. O kur dar dokumentacijos tvarkymas? Žmonės iš nežinojimo nusprendžia būtent šioje vietoje sutaupyti. Galų gale lieka su nenusakomo gylio, prastos kokybės vandeniu ir pasiskųsti nėra kam – gręžinys nelegalus.

Jei sodyboje yra šulinys, o sodyboje jūs tik retkarčiais nakvojate – tikrai vertėtų pasidomėti, gal tai tas senove dvelkiantis šulinys su skaniu, skaidriu vandeniu? Taip, dabar vanduo atrodo nešvarus, tačiau, atlikus tokio šulinio valymą, galite būti maloniai apdovanoti. Nusekęs vanduo irgi dar ne nuosprendis – galbūt užtenka pravalyti. Juk atvažiuojate tik vasaroti.

Bet kuriuo atveju – ar sodyboje gręžinys, ar šulinys – labai rekomenduoju pirmiausia vandenį ištirti laboratorijoje. Atliekami du tyrimai, kuriais nustatoma vandens cheminė sudėtis ir ar nėra mikrobiologinės taršos. Tyrimą atlieka tiek privačios įmonės, tiek Visuomenės sveikatos centro specialistai. Mūsų vanduo buvo puikus, net geležies kiekis neviršijo normų. Tad ėmėm kasti didžiausius griovius nuo tvarto link namo. Žemiau įšalo ribos paklojome storą vamzdį, uždengėm „stop“ juosta – maža kas kada nors po mūsų irgi lobių ieškos…

Užbėgdama už akių galiu pasakyti, kad dabar vandens kokybė tikrai varijuoja nuo to, kiek bokšte vandens ir kaip dažnai jis užpildomas. Namie (dabar gyvename nuolat) stovi trys filtrai ir juos tenka dažnai valyti, tad nepulkite liūdėti ar džiaugtis gautais tyrimais – įtakos jiems gali turėti labai daug vardiklių.

Atmestas „tradicinio namelio už tvarto“ variantas

Kur kas anksčiau už vandenį sodyboje atsirado… tualetas. Senasis egzistavo jau tik dokumentuose, o kaskart bėgioti į dilgėles ar krūmus, kurių čia buvo apstu, nelabai norėjosi. Nors ir labai trumpam atvykusiems giminaičiams apžiūrėti, padejuoti „bet tai kiek čia darbo…“, išsivystydavo tam tikra fobija eiti į pašalius. Maža kur kam ko prireikė. Tad „tradicinis namelis už tvarto“ – būtinas kiekvienos, net ir labiausiai nušiurusios sodybos atributas. Ir visai nesvarbu, kad gal langai išdužę, gal reikia stogą lopyti – pirmasis darbas turėtų būti – būdelės statyba.

Kiek investuoti laiko, pinigų ir jėgų – priklauso nuo tikslo. Šioje vietoje aš labai ilgai kankinausi. Niekaip negalėjau rasti optimalaus sprendimo. Faktas, kad sodybos kaime prie vietinių nuotekų tinklų taip paprastai neprijungsi. Investuoti tūkstančius į biologinius valymo įrenginius, kai atvažiuoji vos kelis savaitgalius per sezoną, – nelabai protinga. Tai nejaugi lieka tradicinė trobelė už tvarto? Taip, ta pati, apie kurią pagalvoję daugelis ima sukti nosis. Nelabai civilizuota…

Tekstas ir nuotraukos – Gretos Grinkienės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.