Darbai sode lapkričio mėnesį
Po laukus klajoja lapkritis. Šis mėnuo žarsto mums po kojomis lapus. Galiausiai dulksnos sumigdo per vasarą puoselėtus gėlynus, pirmoji šlapdriba nudrasko ant medžių dar tebesilaikančius lapus, spalvos išnyksta, išblunka. Gamta, kuri pavasarį atbudo pilna gyvybės, kuri vasarą krovė ir brandino derlių, pridėjo pilnus aruodus, pasineria į ramybę.
Sode ramybė, bet dar ne laikas ilsėtis. Sugrėbkime lapus ar kitas atliekas. Jos tiks kompostui. Sutvarkykime sodo inventorių ir sutepkime tepalu, kad per žiemą nerūdytų. Užkamšykime rūsio vėdinimo angas, kad neprilįstų pelių ar kitų graužikų, pastatykime pelėkautus. Sutvarkykime laistymo įrangą, lauko vandentiekį (išleiskime vandenį). Vamzdžius nudažykime ar ištepkime vazelinu, tepalu. Nepalikime talpyklose vandens. Tuščius indus sandariai uždenkime arba apverskime dugnais į viršų.
Surinkime nuo žemės supuvusius vaisius, nuskinkime nuo medžių likusias mumijas. Tai ligų židiniai.
Augalų šaknis nuo šalčio gerai saugo sniego danga, nors klimatas šiltėja ir jos susidarymą prognozuoti sudėtinga.
Storesnis mulčias patikimai saugo vaismedžius nuo šalčių, iškilojimo, pavasarį palaiko drėgmę. Mulčiuoti geriausia, kai dirva truputį pašąla (mažiau kenkia graužikai) maždaug iki 10 cm storio sluoksniu, 50–100 cm spinduliu aplink kamienus (nelygu augalų dydis). Kad nepakenktų žievei, mulčią reikėtų skleisti 5 cm atstumu nuo vaismedžių.
Jei vaismedžiai nenubaltinti, dabar nubaltinkime arba apriškime jų kamienus baltu popieriumi. Balta spalva gerai atspindi saulės spindulius, žievė anksti pavasarį mažiau nukenčia nuo temperatūros svyravimų. Pavasarį, skleidžiantis pumpurams, baltinimas prasmingas labiau estetiniu požiūriu. Medelius galima aptepti specialiu tepalu su repelentais, kurio specifinio skonio ir kvapo nepakenčia žvėreliai. Apie baltinimą plačiau rašyta žurnalo spalio mėnesio numeryje.
Dabar tinkamas laikas išpjauti arba išrauti senus, menkaverčius vaismedžius. Jei planuojame sodinti naujus sodinukus, duobes naudinga palikti neužpiltas žeme. Šaltis gerai išpurena jų kraštus, tirpstantis sniegas, lietus išplauna dirvožemį. Sodinant vaismedį į išrautojo vietą, būtina pagilinti duobę, seną žemę pakeisti nauja ir ją sumaišyti su perpuvusiu mėšlu, kompostu ar mineralinėmis trąšomis. Tuomet vaismedis kelerius metus auga taip pat kaip ir pasodintasis naujoje vietoje. Tačiau šaknims pasiekus nualintą dirvožemį augimas dažnai sulėtėja. Patartina sėklavaisinius sodinti į kaulavaisinių ar pakeisti vaiskrūmiais, galima šalia senų medžių kelmų. Vaismedžiai nupjaunami palei pat žemę. Išrovus senolius, dirvai naudinga porą metų pailsėti. Ją vertėtų užsėti rapsais, garstyčiomis ar kitais dirvą turtinančiais augalais.
Jei dirva sausa, laistykime dekoratyvinius krūmus, ypač visžalius, nes jie per lapus išgarina daug drėgmės. Bugienius, buksmedžius, rododendrus mulčiuokime 5–10 cm storio durpių ar medžių žievės sluoksniu. Aplink šalčiui jautresnes japonines kriptomerijas, žvynuotuosius kadagius, Lausono ir žirniavaisinius puskiparisius, jaunatviškąsias vakarines tujas, jaunus kininius ir horizontaliuosius kadagius, kukmedžius, valgomuosius kaštainius prismaigstykime eglišakių ir viršuje jas suriškime. Populiarios iš Viduržemio jūros baseino šalių atkeliavusias pavlonijas, katalpas (dideliais lapais), suglaudę šakas, apriškime kartonu ar kitokia danga.
Geriau šalčius ištveria augalai, augantys nuo vėjų apsaugotose vietose, kur prisikaupia daugiau sniego, ir lengvesniuose, sausesniuose, kur giliau laikosi gruntinis vanduo, dirvožemiuose. Daubose, nuokalnėse tvyro šalto oro masės, ypač pavasarį.
Žiemai pasiruošė spanguolės, šilauogės, bruknės. Jau per vėlu sodinti šiuos uogakrūmius. Sodinukus verčiau įkasti ir uždengti. Sode raudonuoja buvę žali, žiemai pasiruošę spanguolių, šilauogių lapai. Pavasarį, atšilus orams, kai augalai kelsis naujam gyvenimui, jie pamažu vėl ims keisti spalvą. Lysvę patartina užberti rūgščiomis durpėmis, pridengti eglišakėmis – saugos nuo kaitrios saulės pavasarį, kai durpės dar bus įšalusios. Netinkamai ar visai neuždengtų nudegintų spanguolių lapai paruduoja ir nubyra. Vėliau jie atauga, bet derlius sumažėja.
Bruknės lysvėje dar žaliuoja. Jas galima pamulčiuoti rūgščiu smėliu, pjuvenomis, smulkinta medžių žieve. Žinotina, kad daugelio veislių bruknės nemėgsta trąšų, ypač azoto. Šilauogėms geriau tinka smulkintų spygliuočių žievės, rūgščių durpių, senų pjuvenų mulčias. Jis dedamas 5–10 cm storio sluoksniu, maždaug 3–5 cm atstumu nuo stiebų. Jei ruduo sausas, šiuos uogakrūmius naudinga palaistyti citrinų rūgštimi parūgštintu vandeniu (pH 5,2–5,5).
Genėkime aktinidijas. Jos jau numetusios lapus ir pasirengusios žiemai. Kasmet lapkritį–gruodį patartina išpjauti senas susiraizgiusias šakas. Uogos noksta tik ant vienmečių ūglių. Suaugusių aktinidijų nereikia gailėti – kuo daugiau senų šakų išpjaunama, tuo intensyviau kitais metais vystosi nauji ūgliai, ant jų sunoksta stambesnės uogos. Genėti vėlyvą rudenį reikia dar ir todėl, kad šios lianos pavasarį labai anksti pradeda vegetuoti. Dėl tos pačios priežasties jas geriau sodinti rudenį.
Pixabay nuotr.
