Kas svarbiau: veislė ar individas?

Ne paslaptis, kad dabartinės veislės (taip, kaip jas suprantame) yra palyginti naujos. Būtent Viktorijos laikotarpiu atsirado kilmės knygos ir buvo skirtas didesnis dėmesys standartams. Iki tol populiaresni buvo tam tikri tipai, kurių pavadinimai greičiau reikšdavo atliekamas funkcijas, o ne išvaizdos niuansus. Pvz., po žeme gerai dirbantis buldogėlis galėjo būti ramiai vadinamas terjeru.

Tyrėjų iš „Darwin’s Ark“ komanda atliko didelį darbą – sekvenavo daugiau negu 2000 grynaveislių šunų ir mišrūnų DNR. Šie duomenys kartu su savininkų apklausomis pasitelkti siekiant nustatyti genus, susijusius su elgesio ir fiziniais bruožais.

Veislės neturi asmenybių

Kas paaiškėjo? Pasirodo, dauguma fizinių savybių tikrai susijusios su veislėmis, tačiau elgesys buvo įvairesnis. Čia – kaip ir nieko naujo: kiekvienas padorus dresuotojas Jums pasakys, kad stereotipai yra katastrofa. Veislės neturi asmenybių. Jas turi individai. Tarp veislių labiausiai paveldimas elgesio bruožas – reagavimas į žmogaus nurodymus. Tačiau ir šis reikalas skyrėsi tarp atskirų individų. Taip pat nustatyta, kad veislė prastai nuspėja tokias savybes, kaip polinkis išsigąsti ar jautrumas dirgikliams.

Veislėms būdingi tam tikri elgesio bruožai, kai jos lyginamos su bendra šunų populiacija. Pavyzdžiui, borderkoliai labiau pasirengę reaguoti į žmogaus nurodymus, nei kitos veislės. Kurtšarai labiau linkę parodyti kryptį, auksaspalviai retriveriai – atnešti daiktus, o haskiai – staugti.

Taigi veislė – lyg ir prastas individualaus elgesio prognozuotojas, tad neturėtų būti naudojama priimant sprendimus renkantis augintinį. Vien veislė negali numatyti konkretaus šuns elgesio. Vietoj to, asmenybę formuoja veiksnių derinys, įskaitant aplinką. Tyrime dydis taip pat labai mažai galėjo numatyti, kaip šuo elgsis. Dideli šunys nebuvo ramesni už mažus, kaip kartais manoma.

Neteisingai interpretuoti tokie teiginiai gali supaprastinti požiūrį į selekcijos procesą bei skatinti netinkamo šuns išsirinkimą (tikintis, kad veislė – visiškai nesvarbi). Standartas stengiasi apibūdinti dažniausiai pasitaikančius variantus, o ne nuokrypius nuo. Dėl to, jei norima su keturkoju lankytis šunų susitikimuose, geresnis sprendimas bus rinktis retriverį, o ne pitbulterjerą (nors ir galimi tokie nuokrypiai, kaip šunims agresyvus retriveris ar itin jiems draugiškas pitbulterjeras).

Daugiau apie „Darwin’s Ark“ tyrimą

Senovėje vilkai laikui bėgant prisitaikė vartoti žmonių atliekas, dėl to ilgainiui kito jų morfologija, elgesys, metabolizmas bei dauginimosi įpročiai. Nors dėl ribotų išteklių žmonės kai kuriems šunų protėviams galbūt teikdavo pirmumą, yra mažai įrodymų, kad šie gyvūnai buvo veisti specialiai. Rimtesnis selekcinis darbas prasidėjo tik maždaug prieš 2000 metų. Iki 1800-ųjų šunys greičiausiai atrinkinėti pagal atliekamas funkcijas (medžioklė, sargyba, ganymas). Dabartinės šunų veislės, daugiausia dėmesio skiriant atitikimui fiziniam idealui ir kilmės grynumui, yra Viktorijos laikų išradimas. Nors veislėms paprastai priskiriama ir temperamentas bei elgesio polinkiai, svarbiausiu atrankos kriterijumi tapus estetikai, elgesys atsidūrė antrame plane (jis aktualesnis darbinėse ar sportinėse linijose, tačiau „Darwin’s Ark“ tyrime šie dalykai nebuvo vertinti).

Remiantis protėvių funkcija, veislėms priskiriamas koks nors būdingas temperamentas ir elgesio polinkiai. Be to, manoma, kad atskiro šuns veisliniai protėviai leis nuspėti temperamentą ir elgesį, o kilmę leidžiantys išsiaiškinti genetiniai testai veikia kaip įrankiai, padedantys daugiau sužinoti apie gyvūno asmenybę bei dresūros galimybes.

Kadangi tyrimų su šunimis daugėja, ir jie tampa sudėtingesni, labai svarbu laikytis statistinio griežtumo standartų, sukurtų žmonių genetikos bendruomenės, ir atsižvelgti į šiuolaikinių veislių dirbtinės atrankos estetinius kraštutinumus, galinčius kelti klaidinančias asociacijas. Vienas iš būdų tirti šunų elgesį buvo lyginti veisles, o ne individus, naudojant veislės lygio elgesio fenotipus. Tačiau didelis elgsenos kintamumas veislių viduje ir tikėtinos netikros koreliacijos su estetinėmis savybėmis rodo, kad bet kokie atradimai, padaryti naudojant minėtą metodą, turėtų būti patvirtinti kitais būdais.

Minimo projekto metu, siekiant išsiaiškinti, kaip genetika formuoja sudėtingus elgesio bruožus, tyriman įtraukta įvairių šunų grupė. Dažniausiai tokiose tyrimuose vyrauja šunys, priklausantys kokiai nors veislei (daugiausia dėl neįprastos populiacijos istorijos ir ribotos genetinės įvairovės), nors daugiau nei 80 % iš beveik 1 milijardo šunų Žemėje gyvena laisvai, veisiasi savarankiškai, ir jų žmogus nekontroliuoja. Netgi ten, kur didelės grynaveislių populiacijos, tie, kurių protėviai – daugiau nei vienos veislės atstovai, yra labai paplitę. Mišrūnas šiame tyrime reiškia šunį, kurio protėviai atstovauja daugiau negu vieną veislę, o galbūt yra iš visai beveislių populiacijos.

Tyrime dalyvavo 18 385 keturkojai (pusė jų grynaveisliai), taip pat nustatyta 2155 šunų DNR seka. Savininkai turėjo užpildyti 12 trumpų apklausų (117 klausimų) apie augintinių elgesio ir fizines savybes. Kiekvieną apklausą sudarė ne daugiau kaip 10 klausimų, suformuluotų taip, kad pildymas būtų kuo lengvesnis.

Parengta pagal UAB „Vetvila“ informaciją. Nuotraukos – Pixabay.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. vasario mėnesio numeryje.