Kur vietos užtenka visiems

Girnakalių kaime, Elektrėnų savivaldybėje, įsikūrusius Vidą ir Stasį Benečius sodyboje sutiksime šiltuoju sezono metu. Žiemą pora gyvena bute, Elektrėnuose, ir tik į sodyboje esančią pirtį užsuka šiluma pasimėgauti ir žiemos vaizdais pasidžiaugti.

„Mes su žmona – skirtingų tautybių: aš žemaitis, o ji dzūkė. Taip susiklostė, kad susipažinome dirbdami Elektrėnuose, čia ir pasilikome gyventi“, – sako Stasys. Pora užaugino keturis vaikus. „Dievulis į senatvę dar mums dvynukus davė, pagimdžiau juos būdama 42-jų. Dabar dvyniams – po 21 metus. Vyresni vaikai sukūrę jau šeimas. Turime tris anūkus, kurie kiekvieną šeštadienį mus aplanko“, – sako Vida.

Trijų sklypų sąjunga

Kai porai gimė dvyniai, Stasys pasiūlė Vidai likti namuose ir nebeišeiti į darbą. Sutuoktinė, žinodama, kiek daug veiklos su mažais vaikais ir be darbo jos laukia namuose, nusprendė tuo ir pasirūpinti. „Jei eičiau į darbą, namuose nebūtų tvarkos, juk reikia kažkam ir maistą gaminti, ne taip paprasta visus apskalbti, o ir dvynius sunku auginti, juk abiem dėmesio turi skirti. Turėjau ką veikti ir neidama į darbą, tvarkiausi sodyboje, nuolat auginau paukščius mėsai, pradžioje – savo šeimai, o vėliau ir vaikų šeimoms“, – pasakoja Vida.

Girnakalių kaime esančioje sodo bendrijoje nuo kelio iki ežeriuko sujungti trys sklypai virto viena didele 30 arų Benečių sodyba. „Visada norėjau pasikrapštyti darže, ir čia, netoliese, už dviejų sodybų, nuomavausi 6 arų sklypuką. Aš juk tikra kaimietė, kaime augusi. Labai, labai norėjau, o vyras visada buvo prieš. Vis atkalbinėjo, esą maži vaikai, ar man tikrai to reikia… O man labai reikėjo. Kai tik vyras atvažiuodavo kartu, matydamas, kiek plušu, kaip tvarkausi, kaip gėles myliu, imdavo girti… Būdavo, kad vasarą ir pėsčiomis iš Elektrėnų į tą sodelį ateidavau“, – pasakoja moteris. Po kurio laiko darbščią moterį pastebėjusi šios sodo bendrijos pirmininko žmona ėmė siūlyti Vidai įsigyti jų sodybą, sakydama, kad dėl savo garbaus amžiaus joje nebeišgalinti susitvarkyti. Pagunda buvo itin didelė, Vidai teko vyrą įkalbėti ir kartu naujam pirkiniui pinigų pasiskolinti, nes jų šeima tiek neturėjo.

Dabar prieš dvidešimt vienerius metus skolon pirkta sodyba jau virtusi gražiąja gulbe – įsigytoji visai nepanėšėjo į dabartinę. Vietoj namo stovėjo du sustumti vagonėliai. Pamiškėje buvo šabakštynas. Kai tą pavasarį šeima įsigijo sodybą, Benečių dvyniams dar tik metukai tebuvo sukakę. „Jie čia ir užaugo. Viską susitvarkėme savo rankomis: ir namą pasistatėme, ir tvartuką, ir, gavę leidimą iš aplinkosaugininkų, pamiškėje, prie ežeriuko, sutvarkėme šabakštyną. Dabar ten nuolat šienaujame. Erkių iš tolo nematyti, o jų be galo bijau… Kiek vyras pradžioje nenorėjo čia kurtis, tiek dabar yra patenkintas“, – šypsodamasi sako sodybos šeimininkė.

Benečių sklypas sklypas – ilgas ir siauras. Vienu šonu ribojasi su nedideliu miškeliu, kuriuo eina pėsčiųjų takai. Vida pastebi, kad pradžioje palei takus visada buvo šiukšlių, vis praeiviai primėtydavo. Po to, kai Vida nusprendė jas surinkti, baigėsi šiukšlinimas, nebemeta. „Taip jau yra su tais mūsų žmonėmis. Kai nėra šiukšlių – ir nemeta, o vos tik atsiranda viena kita, pakelė gali veikiai sąvartynu virsti“, – pastebi moteris.

Tekstas ir nuotraukos – Česlavos Deinarovič

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. gegužės mėnesio numeryje.