Lietuvos kaimo sodybų gairės: Suvalkija
Užnemunės kraštas
Suvalkija, dar vadinama Sūduva, – lygumų kraštas, užimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį. Šešupės baseine, iš pietų ir rytų juosiamame kalvų, plyti derlingos žemumos, atveriančios tolimus akiračius. Kadaise neįžengiamų girių likę mažai, kaip ir seniausiųjų gyventojų palikuonių, kuriuos vieni sieja su išdidžia jotvingių-sūduvių gentimi (iš čia kilęs ir Sūduvos vardas), kiti teigia čia gyvenus prūsų gentis – nadruvius, skalvius. Karų su kryžiuočiais metu kraštas smarkiai nukentėjo ir ištuštėjo, nors dalis negandų išblaškytų vietinių gyventojų grįžo į tėvų žemes. Daug buvo ir atsikėlėlių, atsinešusių savo papročius, gyvensenos būdą, statinių formas. Įsikūrę dažnai geroje žemėje, žmonės ją puoselėjo, stengėsi gražiai ir tvarkingai gyventi, iš kaimynų perimdami pažangias naujoves, leisdami vaikus į mokslus – gal todėl Suvalkija išaugino daugiausia iškilių valstietiškos kilmės Lietuvos asmenybių. Kultūrinį savitumą lėmė istorinės aplinkybės: užnemuniečiai anksti patyrė Vakarų įtaką, kadangi jau po paskutiniojo LDK padalijimo kraštas atiteko Prūsijai, paskui priklausė Varšuvos kunigaikštystei, dar vėliau – Lenkijos karalystei, kuri, nors ir buvo Rusijos dalis, bet turėjo savo įstatymus.
Užnemunėje anksčiau nei kitur panaikinta baudžiava, kaimai išskirstyti į vienkiemius, o tai keitė ir mąstymo būdą, ir ūkininkavimo įpročius, ir kraštovaizdį. Stiprūs, darbštūs, sumaniai besitvarkantys ūkininkai, dainingai kalbantys žmonės kūrė erdvias dailias sodybas, gausiai, kaip ir visiems lietuviams būdinga, apželdintas ir atrodančias lyg žalios salos plačių laukų ir dangaus apsupty.
Gyvenvietės ir sodybos
Seniausios krašto gyvenvietės buvo laisvo plano, su savaiminiu gatvių tinklu, padrikai išsidėsčiusiais sklypais ir trobesiais. Vykdant Valakų reformą, sodybos sukeltos į gatvinius rėžinius kaimus su siaurais sklypais iš abiejų pagrindinės gatvės pusių. Toliau vykstant krašto kolonizacijai, vėl kūrėsi savaiminio plano kaimavietės, tačiau tiek šių, tiek rėžinių labai nedaug liko po XIX a. pradžioje įvykdytos reformos. Jos metu kaimai buvo išskirstyti į tvarkingai išdėstytus vienkiemius: nutiestos lygiagrečios buvusiai gatvinio kaimo ašiai gatvės ir prie jų dideliais, tačiau beveik vienodais atstumais išrikiuotos perkeliamos sodybos.
Krašto vaizdas smarkiai pasikeitė: lygumas užpildė kone tolygiai išdėstytų sodybų tinklas; tik kalvotesnėje pietinės Suvalkijos dalyje labiau atsižvelgta į reljefą. Susikūrė vadinamieji vienkieminiai linijiniai kaimai, būdingi tik Užnemunei, nors kai kur liko ir pavienių viensėdžių. Sodyboms stengtasi parinkti lygius sklypus ir pastatus išdėstyti aplink stačiakampio pavidalo kiemą – tokia tvarka, siejama su pažangesnio ūkininkavimo būdu, jau buvo paplitusi kaimyniniuose Vakarų kraštuose.
Stiprių ūkių sodybos Suvalkijoje didelės (gerokai didesnės nei dzūkų Užnemunėje), būna, kad ilgesnioji kiemo kraštinė siekia 80 metrų. Erdvų kiemą juosiantys trobesiai, tvoros ir želdiniai dėstomi pagal tam tikrą nusistovėjusią tvarką, pagrįstą ūkio priežiūrai tinkamais deriniais. Arčiausiai kelio ir lygiagrečiai su juo stengtasi statyti gyvenamąjį būstą – stubą, netoli, šoninėje kraštinėje, – klėtį, kitame šone – tvartą, o gale sklypo dunkso pailgas stambus kluonas – visų trobesių durys turi būti šeimininkams matomos pro langus. Jei prireikia daugiau statinių, jie taip pat rikiuojami palei kiemo kraštines, jei sodyboje jų mažiau, stačiakampė tvarka vis tiek išsaugoma. Pailgi pastatų tūriai raiškiai formuoja ribas, kitur jas žymi medžiai ar tvoros, tvarkingai juosiančios ir sklypo kampus.
Didelis sodybos kiemas pagal paskirtį dalijamas į atskiras erdves: gerąjį kiemą šalia stubos ir klėties su gėlių darželiu, ūkinį kiemą prie tvartų, kluonieną, sodą. Tvoros, želdinių eilės skiria kiemus, vizualiai suskaidydamos didžiulį plotą, dažnai padengtą vien žalia veja su išmintais ar išgrįstais takeliais. Kartais didžiojo kiemo viduryje augintas sodas, bet dažniau jis sodintas sklypo šone. Griežto stačiakampio pavidalo ne visuomet laikytasi: pasitaiko, kad koks pastatas pastatomas ne pagal perimetrą, o kiek pakreipiamas arba įterpiamas į kiemo erdvę – tačiau įprasta tvarka vis tiek gerai matyti: uždaras kiemas, į kurį atsiveria visų trobesių pagrindinės durys ir vartai, vienija visas suvalkietiškos sodybos dalis į darnią visumą. Įtaigiu dydžiu, paprastais pailgų formų statinių tūriais ir dažniausiai preciziška tvarka jos išsiskiria iš kitų Lietuvoje paplitusių geometrinio užstatymo sodybų.
Parengta pagal valstybinių saugomų teritorijų tarnybos knygą „Kaimo statyba: Suvalkija“. Nuotraukos – Rasos Bertašiūtės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. rugsėjo mėnesio numeryje.
