Medinių būtybių pilnas miškas
Vienas žymiausių Dzūkijos skulptorių Antanas Česnulis mus pasitinka lietingą dieną. „Jei ką, pasislėpsime nuo lietaus pavėsinėje“, – moja meistras, kviesdamas į ilgą kelią po savo medinių skulptūrų parką. Šalimais tekant šaltinių maitinamai, net vasarą šaltai upei Ratnyčėlei, neskubėdami vinguriuojame kruopščiai apgalvota trajektorija, jausdami, kad šioje kelionėje susipažįstame ne tik su didžiule skulptūrų kolekcija, bet drauge – ir su jose savotiškai įamžintu skulptoriaus gyvenimu.
Antano Česnulio skulptūrų parkui, įkurtam vos už kelių kilometrų nuo Druskininkų esančiame Naujasodės kaime, jau daugiau kaip 20 metų. Lankytojams atvertas 1998 m., iki pat šiandien parkas vis pildosi naujais meistro darbais ir jo kolegų drožiamais rūpintojėliais. Paklausus, kiek parkas užima vietos, Antanas mosteli: „Reikia apeiti.“ Vėliau, jau prisėdus prie upės, atskleidžia su žmona iš viso prižiūrįs apie du hektarus žemės, kuriuos tikisi perduoti netoliese įsikūrusiam sūnui. Tačiau plotas čia iš tiesų ne tiek daug pasako – apžiūrėjus galybę skulptūrų ir daugiafigūrinių kompozicijų, išgirdus visų jų istorijas, rodosi, kad šimtą metų ėjai ilgiausiais keliais – tiek daug talpina skulptoriaus pasakojimai apie į vieną sklypą surinktus svarbiausius gyvenimo darbus.
Unikali kepurė
Turbūt kiekvienas, išvydęs Antaną pirmą kartą, pirmiausia skuba jo klausti apie vizitine kortele tapusią iš laikraščio išlankstytą kepuraitę: „Laikraštį visada pirmiausia perskaitau. Prenumeruoju „Lietuvos rytą“, iš „Gyvenimo būdo“ išeina pačios geriausios kepurės. Juokauju, kad iš tokio apdangalo informacija eina tiesiai į smegenis. Aš su tokiomis kepurėmis jau beveik 40 metų vaikštau – man labiausiai tinka: jos lengvos, patogios; suprakaituoji, numeti, pasidarai kitą. Vieną pranešioju kartais ir savaitę, ir pusantros.“ Parke eksponuojamas ir per 2019 m. sunešiotų kepurių rinkinys – anot Antano, jų buvo ir daugiau, tačiau ne visos išlikusios: kai kurios sudrėko ir subliuško.
Kūrėjas nuo Čepkelių raisto
Gimęs Kriokšlio kaime, Varėnos rajone, Antanas iš vaikystės geriausiai prisimena Čepkelių raistą: tuomet dar rezervato statuso neturėjusias apylinkes būdamas vaikas pažino kaip savo kiemą. „Basi tuos raistus skersai išilgai buvome išvaikščioję, išuogaudavome visas spanguoles. Daug mėlyniaudavome, grybaudavome, žinote, dzūkams iš grybų ir uogų visas gyvenimas susidėdavo“, – prisimena Antanas. Pasiteiravus, kaip atsirado Naujasodėje, pašnekovas sakosi šiame krašte glaudęsis jau seniai: iš pradžių dirbęs Druskininkuose įkurtame miško muziejuje „Girios aidas“, vėliau, po Atgimimo pradėjus grąžinti žmonėms žemes, apylinkėse nebrangiai įsigijęs žemės: „Čia, matote, smėliukas, žemės dirbimui nelabai yra. Šioje sodyboje gyvenu jau beveik 40 metų. Namą stačiau dar tarybiniais laikais. Anuomet, kitaip nei dabar, nieko nebuvo: cemento deficitas, medienos deficitas… Viską reikėjo daryti iš nieko. Statyti buvo nelengva, teko pačiam betonuoti, mūryti, tinkuoti, elektrą, santechniką vedžioti, krosnį, kaminą statyti… Tiesa, tuomet čia dar buvo Varėnos rajonas, dabar jau ši vietovė priklauso Druskininkų savivaldybei.“
Per kelerius metus pastatęs gyvenamąjį namą, vėliau kurį laiką vertęsis rąstinių namelių ir dailylenčių pardavimu, galiausiai skulptorius visiškai atsidavė kūrybai: „Per gyvenimą teko daug ką veikti – ir armijoje buvau, ir vairuotoju, ir kino mechaniku dirbau, ir medienos verslą turėjau, bandžiau įvairias sritis. Bet nuo mažens visą laiką norėjau piešti, labai traukė medis. Dar mokydamasis Čiurlionio mokykloje droždavau visokius menkniekius, vėliau drožiau dekoratyvines lėkštes dovanoms. Pirmuoju rimtu savo darbu laikau plenere, Palūšėje, 1977 m. išdrožtą „Jaučių kaustytoją“. Jau kitais metais įstojau į tautodailininkų draugiją (dabar – Tautodailininkų sąjunga).“ Pasiteiravus, ko per gyvenimą išdrožęs daugiausiai, pašnekovas susimąsto: „Kryžių gal link 56, stogastulpių – daugiau kaip 70…“
Tekstas – Dovilės Rylos. Nuotraukos – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. birželio mėnesio numeryje.
