Molio asla
Skirtumas tarp vakarykštės ir šiandieninės molio aslos yra toks, kad vakar asla buvo plūkiama, o šiandien yra glostoma.
Grindys iš žemės
Panašu, kad visos archajiškos kultūros savo gyvenamosiose ir visuomeninėse erdvėse turėjo grindis iš žemės. Lietuvoje tai buvo ir tebėra vadinama asla. Kalbant apie istorinius laikus, kuriuos galima analizuoti ir vertinti, reikėtų pabrėžti, kad tai buvo išskirtinai funkcionalus sprendimas pagerinti gyvenimo kokybę, minimaliai naudojant pastangas ir resursus. Aslos plūkimui buvo naudojamas net ir labai liesas molžemis, o riebus molis buvo liesinamas smėliu, žvyru ir netgi paprasta žeme, praturtinant gausybe organinių priedų, apie kuriuos byloja liaudies folkloras. Ir viskas – iš kuo artimesnių vietovių, jeigu nebūdavo vietoje. Trumpam pabėgant iš lietuviško konteksto, norisi paminėti, kad kituose kraštuose grindys iš žemės buvo konstruojamos taip pat naudojantis vietiniais resursais, ir tai ne visada yra molžemis, o, pvz.: tufai (Japonija – Tataki technologija) ar kalkakmenis (Marokas ir Šiaurės Afrika – Tadelakt technologija) ir pan.
Dabar molio asla neša kitą žinią
XX a. pradžioje molinės grindys – molio asla – bylojo apie neturtą, mat tokios grindys nuo vaikščiojimo būdavo duobėtos, nuolat yrančios ir reikalaujančios kasdienės ar dar rimtesnės priežiūros. Pagrindinėje namo erdvėje stengtasi įsirengti medines grindis, nes ant jų lengviau palaikyti švarą, tvarką, o ir erdvė įgaudavo kitokį estetinį ir socialinį statusą. Nemažai Lietuvos vienkiemių su tokiu statusu sulaukė ir XX a. pabaigos. Viename iš tokių, Aukštaitijoje, PaUtenas krašte, šio straipsnio autoriui teko praleisti vaikystės vasaras.
Molio asla šiandien kvepia prabanga, bet kalba ir apie sąmoningumą. Jau šiame amžiuje atgimusios molinės grindys neša kitokią žinią ir apie jų šeimininką. Esant tokiam gausiam grindų dangos pasirinkimui, molio asla tapo ne vien prabangos, bet ir sąmoningumo simboliu. O ir pačios grindys – asla – pasikeitė neatpažįstamai. Jos – lygios, tvirtos, gražios ir dažnai net sunkiai apibūdinamos. Tai – tikra palaima basoms pėdoms. Be to, šiuolaikinė molio asla ir formuojama ne ūkiškais, o meniškais ir aukštais biotechnologijos principais. Kiekviena iš jų – neatkartojama, nes kuriama atsižvelgiant į architektūrą, kontekstą, užsakovų viziją bei poreikius. Mados terminais kalbant, tai yra ir išliks kaip otkutiūras.
Tekstas – Sauliaus Jackevičiaus. Nuotraukos – iš asmeninio archyvo.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. gruodžio mėnesio numeryje.
