Senas vaismedis sode – našta ar vaikystės ilgesys ?

Senstame ne tik mes, sensta ir mūsų sodas. Tėvų ar senelių sodinti vaismedžiai vis dar veda iš vaikystės menamo skonio vaisius, tačiau jų išvaizda kelia jau ne pasigėrėjimą, o rūpestį. Ką daryti su senuoju sodu? Kaip elgtis su neišvaizdžiais, ligų iškraipytais vaismedžiais ?

Vaikystės sentimentai

Dideli vaismedžiai teikia pavėsį. Po jais, jei stovi suolelis ir staliukas, dažnai susirenkame pailsėti: prisėdame gurkštelėti gaivaus gėrimo, pasimėgauti rytine kava ar vakaro arbata. Nors vaismedis jau yra senas, nepatrauklus dėl išvagotos žievės ir ligų paliktų žymių, neveda tiek vaisių, kiek mums norėtųsi, jis vis tiek mielas ir brangus dėl prisiminimų, vaikystėje po juo patirto nuotykio ar tarp šakų slėpto „lobio“.

Nuo beveik kasmetinio derėjimo senolis vaismedis išsenka – jis dažnai pramečiuoja, vaisiai smulkūs, kamienas ir šakos išvagoti ligų. Tad kiekvienais metais svarstydami, išrauti ar dar palikti nederantį seną vaismedį, prarandame nemažai brangaus laiko, per kurį naujas vaismedis puikiai augtų ir jau pradėtų derėti. Labai dažnai svarstymus nutraukia audra, kuri išrauna senolį su šaknimis, arba labai šalta žiema, po kurios šis nebeatsigauna. Kartais paliekame vaismedį ramybėje, jei jo buvimas, teikiama nauda ir vis dar sirpstantys skanūs vaisiai mums yra svarbūs. Sunku nesutikti su teiginiu, kad kieme augantis senukas – beveik kaip šeimos narys. Dėl to mes ir stengiamės jį išsaugoti.

Seni vaismedžiai turi plačias lajas. Stipriai sergančio augalo kamienas netvirtas. Per stipresnę audrą jis nulūš ar išvirs su šaknimis. Šiuo atveju gali nukentėti šalia stovintys statiniai, pavyzdžiui, pavėsinė, tvora. Bėda gali nutikti ir šalia statomam automobiliui ar net netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku atsidūrusiam žmogui.

Kodėl jis vis dar gyvas?

Nors seno vaismedžio kamienas dažniausiai būna pažeistas ligų, apipuvęs, kartais net tuščiaviduris, jis vis dar gyvena, auga. Netgi gali subręsti vaisiai. Šerdį sudaro minkšti, purūs audiniai, kurie labai greitai suyra, tad ne vienas senas medis yra tuščiaviduris. Didžiąją kamieno dalį sudaro negyva mediena, išsidėstanti metinėmis rievėmis. Tik jos jauniausia dalis, esanti arčiausiai paviršiaus, perneša vandenį ir mineralines medžiagas, todėl išpuvę medžiai gali gyventi ilgai. Kamieno storėjimą lemia brazdas, kuris kasmet gamina naują medienos sluoksnį į vidinę pusę ir karnienos sluoksnį į išorinę pusę. Karniena lapuose pagamintos organinės medžiagos keliauja į šaknis. Jos sluoksniai plonesni nei medienos ir rievių nesudaro. Kamieną dengia stora kamštinė žievė, sauganti nuo nepalankių išorinių veiksnių.

Jeigu apsisprendėte

Kai nusprendžiame atsisveikinti su senuoju vaismedžiu, turime pasirinkti, kaip jį iškeldinsime. Paprasčiausias būdas – nupjauti visas šakas, vėliau kamieną prie pat pagrindo, supjaustyti gabaliukais, sukapoti ir sukūrenti. Kad nepradėtų augti atžalos ir greičiau sunyktų šaknys, į kelmą galima įterpti kelias „Ecoplug“ kapsules, pripildytas sisteminio herbicido „Roundup Max“. Jį taip pat galima giliai įpjauti pjūklu ir išgręžti kelias didesnes skyles, ten įberti amonio salietros. Užbertas žeme, toks kelmas po 3–4 metų visiškai suyra.

Antruoju atveju teks gerokai paplušėti, nes reikės ne tik nupjauti kamieną, bet ir iškasti šaknis. Ypač sunku rauti į laukines rūšis ar stipriai augančias veisles įskiepytus vaismedžius, nes jų šaknų sistema labai plati, gili ir tankiai šakota. Bet ar visada privalome išrauti kelmą? Jei neplanuojame vietoj seno vaismedžio sodinti kitų augalų, jį galime palikti, sukurdami patrauklų kaimiško stiliaus „vazoną“ ir apsodindami vienmetėmis gėlėmis.

Lapkritis – laikas rauti

Lapkritį geriausia rauti senus ir menkaverčius vaismedžius, ruošti vietą naujiems. Seną medį iškasti nėra lengva. Darbas bus spartesnis ir efektyvesnis, jei turėsime kelis pagalbininkus. Prie viršūnės pririškime virvę, nuo kamieno nupjaukime kuo daugiau šakų. Aplink iškaskime apie 0,5 m gylio griovelį, nukirskime šaknis. Į vieną pusę tempkime pririštą virvę, versdami vaismedį, iš kitos nukirskime gilyn einančias šaknis. Jei šioje vietoje planuojame sodinti jauną medelį, duobės neužpilkime. Tegul į šį reikalą įsivelia žiema – šaltis gerai išpurens jos kraštus, tirpstantis sniegas ar lietus išplaus dirvožemį.

Paruoškime naujos žemės, kurioje neaugo vaismedžiai. Anksti pavasarį ja būtinai užpilkime sodinuko šaknis ir duobę. Pakeitus žemę, vaismedis kelerius metus auga taip pat, kaip ir pasodintas naujoje vietoje. Vietoj senos obels sodinant kaulavaisinius augalus (vyšnias, slyvas) duobėje žemės keisti nebūtina.

O gal nerauname ir atjauniname ?

Daugelyje sodų rasime labai aukštų vaismedžių, kurių kamienai turi daugiau kaip 20–30 metinių rievių. Jie, ypač kriaušės ir obelys, anksčiau buvo skiepijami į generatyvinius poskiepius (išaugintus iš sėklų), kurie skatina stiprų įskiepių augimą. Dabar šie vaismedžiai stebina savo aukščiu ir dydžiu. Kartais sunku ar net neįmanoma jų tinkamai prižiūrėti, genėti, skinti vaisių, ypač gražiausių, sirpstančių ant aukščiausių šakų.

Seną, bet sveiką ir dar gerai augantį vaismedį galime atjauninti patrumpindami lajos viršūnę, šakas ir šakeles. Stiprus genėjimas pažadins jį naujam gyvenimui. Jaunos šakelės pakeis senąsias, ir laja palaipsniui atjaunės.

Pirmaisiais metais po kardinalaus genėjimo medis silpnai dera, tačiau po 2–3 metų derlius būna netgi didesnis nei anksčiau. Toks genėjimas yra pozityvus ir dėl to, kad sunoksta geresnės kokybės ir išvaizdos vaisiai. Vaismedis pradeda reguliariai derėti.

Atjauninamasis genėjimas. Kelios taisyklės

*Genėjimo laikas parenkamas pagal augalo rūšį, amžių, atsparumą šalčiui ir augumą. Derantys vaismedžiai genimi ankstyvą pavasarį, kai oro temperatūra būna ne žemesnė kaip –10 °C. Žaizdas užtepame sodo tepalu.

Tankias lajas turintys vaismedžiai genimi vegetacijos metu. Vasaros pradžioje galima patrumpinti viršūnę ir vainiko viršutinėje dalyje esančius jos konkurentus, naujus ir vertikaliai augančius ūglius. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais vaismedžiai genimi, jei norima, kad vainikus geriau apšviestų saulė.

*Vaismedžio laja patrumpinama nuo 1/3 iki ½, pašalinant jos vidų tankinančias šakas ir viršūnę. Lyderis nupjaunamas ties iš anksto pasirinkta šonine šaka, kuri jį pakeis ir nukreipiama augti į viršų. Vaismedžio laja tampa retesnė ir geriau apšviečiama iš viršaus.

*Patrumpiname likusios lajos dalies šakeles. Išgenime susikryžiavusias, į lajos vidų krypstančias šakeles, o paliekame svyrančias ir augančias horizontaliai.

*Tinkamai nugenėto vaismedžio laja yra plataus skėčio formos.

*Jei atjauninamasis genėjimas atliktas ankstyvą pavasarį, jau tais pačiais metais išauga daug vilkaūglių. Jaunus nuskinkime rankomis (birželį), o paaugusius išpjaukime (liepą–rugpjūtį). Jei jų nepašalinsime dabar, kitais metais būtinai tai padarykime atlikdami šviesinamąjį genėjimą.